Teismo salės oras buvo tirštas nuo senų popierių ir pralaimėjimo kvapo, kai Edwinas Armstrongas, vilkintis savo vienintelį, kiek per didelį kostiumą, stebėjo, kaip RCA teisininkai sistemingai ardė jo gyvenimo darbą. Ant stalo, lyg nuteistasis, gulėjo 1933-ųjų metų imtuvo prototipas – 45 kilogramų metalo, stiklo ir neįgyvendintų vilčių sankaupa, kurios varinėse gyslose vis dar tūnojo 88 MHz dažnio aidai. Tai nebuvo tiesiog radijas; tai buvo fizinis įrodymas, kad amplitudės moduliacijos triukšmas gali būti ištrintas, tačiau teismo salės šviesoje šis prietaisas atrodė kaip pasenęs, dulkėtas artefaktas, kurio techninis genialumas nebeturėjo reikšmės prieš korporatyvinį cinizmą.
Armstrongas jautė, kaip jo pirštai, kadaise mikliai valdę 75 kHz nuokrypio reguliavimą, dabar dreba nuo nervinės įtampos, stebint, kaip Fosterio-Seeley diskriminatorius – jo pasididžiavimas – buvo pateiktas kaip „akivaizdžiai svetimas“ išradimas. Jis prisiminė naktis laboratorijoje, kai 250 voltų įtampa vakuuminių lempų viduje švytėdavo tarsi gyva, o jis, ignoruodamas fizinį nuovargį, bandė suvaldyti 0,02 milimetro amplitudės vibracijas, kurios griovė kristalinę osciliatoriaus struktūrą. Kiekvienas lituotas sujungimas buvo jo paties valios tęsinys, tačiau teisininkai šią inžinerinę aistrą pavertė šaltu, bejausmiu skaičių rinkiniu, siekdami įrodyti, kad jo patentai priklauso kitiems.
Tuo metu, kai RCA vadovai skaičiavo būsimą pelną iš senosios infrastruktūros, Armstrongas kovojo ne dėl pinigų, o dėl savo sukurtos tiesos, kurią atspindėjo 30 dB signalo ir triukšmo santykis. Tai buvo švaros triumfas, kurį jis išplėšė iš chaotiško eterio, tačiau dabar, stebint procesą, jis suprato, jog 15 kHz moduliuojantis dažnis, kurį jis laikė tobulu, tapo jo paties teisiniu pančiu. Kiekvienas techninis parametras, kadaise buvęs jo išradimo stuburu, dabar buvo naudojamas kaip ginklas, siekiant įrodyti, kad jis viršijo savo įgaliojimus ir pažeidė jau egzistuojančias korporacijos teises.
Ant stalo gulėjęs įrenginys turėjo 60 dB dinaminį diapazoną, kurį inžinierius išpuoselėjo lyg gyvą padarą, tačiau dabar šis skaičius niekam nerūpėjo. Teisėjai nesuprato, kaip 108 MHz viršutinė riba galėjo pakeisti informacijos sklaidą, jiems tai buvo tik dar vienas dažnių ruožas, kurį galima parduoti arba užblokuoti. Armstrongas stebėjo, kaip jo gyvenimo projektas, sukurtas su 450 MPa atsparumo keraminiais izoliatoriais, lėtai virto niekiniu, nes biurokratinė mašina neturėjo jokių techninių parametrų, kuriais būtų galima išmatuoti kūrėjo sielvartą.
Jo atmintyje iškilo vaizdas: 300 vatų galios siųstuvas, kurį jis sukonstravo savo namų bokšte, skleidžiantis švarų, beveik antgamtinį garsą per naktinį miestą. Tai buvo jo pergalė prieš atmosferinius trikdžius, tačiau ši pergalė tapo jo prakeiksmu, nes ji atvėrė duris monopolijai, kuri negalėjo pakęsti decentralizuotos laisvės. Jis buvo įsitikinęs, kad fizikos dėsniai yra teisingi, tačiau pamiršo, kad žmonių sukurti įstatymai dažnai veikia priešinga kryptimi, paversdami genialių inžinierių vizijas tik kliūtimis pelno siekiančiai tvarkai.
Tyla teismo salėje tapo nepakeliama, kai jis suprato, jog nebegali apsaugoti savo kūdikio nuo sisteminio iškraipymo. Jis matė, kaip RCA inžinieriai, naudodami jo paties metodus, bet ne jo sąžinę, perrašinėjo radijo istoriją, palikdami jį užribyje. Tai nebuvo vienas komponento gedimas, tai buvo visos etikos sistemos kolapsas, kurį jis stebėjo su stingdančiu suvokimu, kad jo sukurta technologija, nors ir tobula savo veikimu, niekada nebuvo skirta tokiam pasauliui, kokį jis įsivaizdavo.
Viskas baigta. Jo rankos, kadaise litavusios ateitį, dabar bejėgiškai gulėjo ant medinio suolo, kol aplinkui skambėjo šaltos, teisinės frazės, niekinančios fizikos dėsnių grožį. Jis suprato, kad jo įrenginys, nors ir techniškai pranašesnis už viską, kas egzistavo rinkoje, tapo tik įrankiu didesniam, negailestingesniam mechanizmui, kurio jis niekada negalės valdyti.
Išradimas veikė, tačiau ne taip, kaip buvo sumanyta, nes Armstrongas, siekęs tikslios garso perdavimo sistemos, savo sukurta dažnio moduliacija netyčia atvėrė duris plačiajuosčiam duomenų perdavimui ir sudėtingiems signalų tankinimo algoritmams. FM technologija, gimusi sukurti tobulą muziką, tapo pamatu, ant kurio išaugo modernus telekomunikacijų tinklas, transformavęs ne tik radijo bangas, bet ir visą žmonijos informacinį lauką, kuriame paradoksalu tai, jog siekis išvalyti garsą nuo triukšmo leido sukurti pasaulį, kuriame pats triukšmas tapo pagrindine valiuta.