Vasario dvidešimt pirmoji, 1940-ieji. Birmingamo universiteto laboratorijos rūsyje tvyrojo aitrus ozono ir įkaitusio vario tvaikas, o mes su Harry Bootu stovėjome priešais magnetroną numeris vienas – 1,2 kilogramo sveriantį, iš bedeguonio vario suformuotą monolitą. Johnas Randallas, mūsų vadovas, įdėmiai stebėjo oscilografo spindulį, tikėdamasis išvysti stabilią S-juostos spinduliuotę, tačiau vietoj jos prietaisas išspjovė chaotišką, mirtiną energijos pliūpsnį. Nors orlaivių apsaugos ministerija reikalavo rezultatų, nepaisydama mūsų įspėjimų apie termodinaminį nestabilumą, pats prietaisas nebuvo sukurtas kęsti tokį krūvį, tad neišvengiamai artėjo prie savo ribos.
Sistema rėkė aukštu dažniu, kai įvesties galia pasiekė 12 kilovoltų įtampą, o penkiasdešimt miliamperų srovė staiga šoko iki 450 miliamperų vos per dvylika milisekundžių. Tai buvo nebe osciliacija, o tikra savinaika, mat vario blokas, kurio šiluminio laidumo koeficientas siekė 398 vatus metrui kelvinui, akimirksniu prarado gebėjimą sklaidyti šilumą. Stebėjome, kaip volframo katodo danga tiesiog išgaravo, o anodo mentelės ėmė deformuotis, nes šiluminė apkrova šoktelėjo nuo skaičiuotų 185 vatų kvadratiniam centimetrui iki pragaištingų 940 vatų.
Johnas Randallas pirmasis suprato, kad mūsų skaičiavimai apie antrinę emisiją buvo klaidingi, nes ignoravome atgalinio bombardavimo efektą, naiviai tikėdamiesi, kad elektronų debesis judės tolygiai. Fizika mus nubaudė už pasipūtimą: elektronai, negalėję pasiekti anodo, grįžo atgal į katodą su 150 elektronvoltų kinetine energija, o tas smūgis išlydė patį metalą, iš kurio buvo sukurta mūsų viltis laimėti karą. Jaučiau, kaip mano rankos dreba laikant užrašų knygelę, kurioje dar prieš valandą viskas atrodė tobula.
Priversti pripažinti, kad suformavome ne šviesulį, o monstrą, stebėjome, kaip vario mentelių galai, veikiami milžiniško karščio, išsiplėtė ir pakeitė rezonansinį dažnį 85 megahercais. Tai nebuvo tiesiog gedimas, o sistemos bandymas prisitaikyti prie mūsų sukurto pragaro, nes pervertinome savo gebėjimą suvaldyti Lorenco jėgą, pamiršdami, kad kiekvienas elektronų srautas turi savo valią, diktuojamą tik magnetinio lauko stiprio ir anodo geometrijos.
Vėlesnės analizės metu išsiaiškinome, kad 0,05 milimetro deformacija mentelės viršūnėje buvo lemtinga, o nors dirbome ties 8 milimetrų anodo spinduliu tikėdamiesi, kad medžiagos kietumas atlaikys krūvį, vandenilio trapumas pažeidė vario kristalinę struktūrą. Kiekviena sekundė, praleista stebint tą įkaitusį metalą, mus mokė, kad teorija yra tik popieriaus lapas, o tikroji inžinerija prasideda ten, kur baigiasi saugūs skaičiavimai.
Pakeitėme strategiją supratę, jog elektronų debesys nėra tolygūs, o veikiau besisukančios stebulės, kurias galima užfiksuoti fazėje. Tai tapo mūsų naująja tiesa, tad naudodami Alnico nuolatinius magnetus vietoj nepatikimų elektromagnetų, sugebėjome stabilizuoti 0,12 teslos lauką. Tai leido pasiekti 65 procentų elektroninį efektyvumą, tačiau kaina buvo mūsų ramybė, nes nebekūrėme prietaiso, o sukinėjome jį kaip laukinį žvėrį, kuris bet kurią akimirką galėjo mus sudraskyti.
Dabar, žvelgiant į tą patį magnetroną po daugelio dešimtmečių, matau tik pramoninę entropiją, mat jo paviršius pasidengė žalsva, porėta vario oksido plėvele, lėtai graužiančia kadaise preciziškai nušlifuotas ertmes. Jis nebėra instrumentas, o tapo geologiniu sluoksniu, kurio svoris – 1,2 kilogramo – dabar spaudžia žemę taip pat stipriai, kaip tada, kai jis buvo sumontuotas į pirmąjį prototipą, kol jį pakeitė puslaidininkiniai galios stiprintuvai, veikiantys be kaitros, be garso ir be mūsų baimės.
Geležis ir varis grįžo į būseną, kurioje nėra jokio dažnio, jokio rezonanso, tik lėtas, užtikrintas irimas. Galbūt metalas, kuris kartą buvo įkaitintas iki lydymosi ribos, vis dar saugo tą 150 elektronvoltų smūgį savo molekulinėje atmintyje, o gal entropija jau ištrynė visus mūsų inžinerinius pasiekimus.