Laboratorijos grindys St. Mary ligoninėje sugėrė dešimtmečius nekintančio oro, kurį tirštino stafilokokų kultūrų alsavimas. Aleksandras Flemingas vaikščiojo tarp stalų, ant kurių dūlėjo stikliniai indai – trapios talpyklos, saugojusios ne tik biologinius pavyzdžius, bet ir žmogaus nekantrumo įrodymus. Jo rankos, dažnai drebančios nuo perteklinio darbo krūvio, laikė Petri lėkštelę, kurioje 0,1 vieneto mililitre koncentracija tapo beveik nematomu, tačiau lemtingu riboženkliu. Tai nebuvo šventovė, o drėgmės ir atsitiktinumo nulemtas mechanizmas, kuriame žmogaus klaida – netinkamai uždarytas langas – tapo vieninteliu veiksniu, sujungusiu sporas su terpe.
Danielis A. Campbellas, asistentas, kurio vardas nublanko už autoritetingesnio mokslininko šešėlio, įnešė į sistemą chaosą, pakeisdamas druskos koncentraciją. Dešimties procentų natrio chlorido tirpalas, įlietas į agaro pagrindą, sukūrė osmosinį spaudimą, kurio Flemingas nesitikėjo. Šis žmogaus pasirinkimas – aplaidumas, tapęs katalizatoriumi – pakeitė terpės pH pusiausvyrą. Septyniasdešimt penkių procentų drėgmė patalpoje veikė kaip tylus inžinierius, nulemiantis kiekvieną tolesnį molekulinį poslinkį, kol aplink pelėsio koloniją išryškėjo penkių milimetrų skersmens skaidri zona, kurioje gyvybė užleido vietą chemijai.
Stafilokokų kolonijų irimas nebuvo stebuklas, o fizikinė neišvengiamybė, kurią Flemingas stebėjo su moksliniu šaltumu, tačiau be gebėjimo ją suvaldyti. Trijų šimtų trisdešimt keturių ir keturių dešimtųjų gramo molio molekulinė masė suteikė medžiagai difuzijos galią, tačiau jos trapumas tapo neperžengiama kliūtimi. Mokslininkas tikėjo, kad stebėjimas yra pakankamas įrankis, ignoruodamas faktą, jog pramoninė tikrovė reikalauja ne tik įžvalgos, bet ir stabilumo. Jo atsisakymas pripažinti, kad beta-laktamo žiedas yra pernelyg jautrus pH svyravimams, užkirto kelią tolesniam vystymui.
Sisteminė akluma tapo pagrindine kliūtimi, kai Flemingas, užuot ieškojęs kitų ekstrahavimo būdų, įsikibo į acetoną kaip į vienintelį tirpiklį. Kiekvienas bandymas išskirti substanciją baigėsi molekuliniu irimu, o laboratorijos tyla tapo liudininke to, kaip 0,89 santykis tarp teorinės sėkmės ir praktinės nesėkmės nuolat krypo pastarosios pusėn. Jam trūko drąsos pripažinti, kad jo metodas yra pasenęs, todėl jis stebėjo, kaip pavyzdžiai tirpsta, prarasdami aktyvumą per kelias valandas. Tai buvo lėta, metodiška mirtis to, kas galėjo pakeisti medicinos istoriją dešimtmečiu anksčiau.
Trečiasis kritinis momentas įvyko, kai medicinos tyrimų taryba atsisakė finansuoti tolesnius darbus, matydama tik nepastovius skysčius, o ne vaistą. Flemingas pasirinko pasyvumą – jis uždarė laboratorijos duris, palikdamas savo atradimą dulkėti lentynose. Niekas nebandė pakeisti temperatūros režimo, nors dviejų šimtų dvidešimties laipsnių lydymosi temperatūros riba buvo akivaizdus signalas, kad reikia visiškai kitokio, šaltesnio požiūrio į medžiagos stabilizavimą. Visi aplink jį matė tą patį, tačiau niekas nedrįso mesti iššūkio nusistovėjusiai tvarkai.
Vidinis konfliktas tarp Flemingo nenoro pripažinti savo metodų ribotumą ir objektyvios būtinybės keisti paradigmą tapo jo paties darbo griūties priežastimi. Jis nebuvo blogas mokslininkas, jis buvo įkalintas savo paties sėkmės iliuzijoje. Kai 0,1 vieneto mililitre koncentracija nustojo veikti, jis ne ieškojo naujos formulės, o kaltino aplinkos sąlygas. Tai buvo žmogaus ego, tapusio inžineriniu barjeru, pavyzdys, kurį stebėjo tik abejingi laboratorijos prietaisai.
Viskas baigta. Šis aklavietės jausmas, apėmęs Flemingą, nebuvo pabaiga, o tik ilgos pauzės pradžia. Tik po dvylikos metų Howardas Florey ir Ernstas Chainas peržengė šią ribą, pritaikę liofilizaciją – procesą, kuris, pašalindamas vandenį žemoje temperatūroje, sustabdė beta-laktamo žiedo irimą. Šis techninis sprendimas, atsiradęs dėl Flemingo nesėkmės pripažinimo būtinybės, pavertė atsitiktinį radinį pramoniniu vaistu. Ar galima teigti, kad be Flemingo klaidos, liofilizacijos metodas būtų taip greitai įdiegtas medicinos praktikoje?