Tie, kurie dar mena senąjį pasaulį, neretai apibūdina jį kaip erdvę, kurioje energija turėjo apčiuopiamą kainą, o šiluma buvo laikoma chaotiška, nevaldoma atlieka. Jaunesnioji karta, išaugusi su nematomais, tyliais srautais, sunkiai suvokia tą nuolatinę kovą už kiekvieną vatą, matydama tik švarų, be garso veikiantį aparatą ir nė nenutuokdama, kokia įtampa tūnojo jo gelmėse. Projektas AXIOM-ZERO nebuvo tiesiog mašina; tai buvo dirbtinai pristabdytas civilizacijos virsmas, įkalintas po 1974 metų archyvų dulkėmis.
Šis 800 kilogramų sveriantis kriogeninis monstras, sumontuotas iš berilio ir vario lydinio, buvo sukonstruotas su tikslu paversti aplinkos šiluminius svyravimus mechanine jėga. Tai nebuvo mistika, o fizika, kurią valdė realūs inžinieriai, dirbę to meto laboratorijose ir ieškoję būdo išnaudoti supertakų helį-3, kuris, esant žemesnei nei 0,001 kelvino temperatūrai, pradėdavo demonstruoti kvantines vorteksų savybes. Šis inžinerinis bandymas apeiti antrąjį termodinamikos dėsnį rėmėsi 12,5 teslų magnetiniu lauku, priversdavusiu šias vorteksų linijas rikiuotis į tobulą, kryptingą gardelę.
Viduje esanti anglies nanovamzdelių matrica veikė kaip molekulinis sietas, kuriame atsitiktiniai šiluminiai virpesiai, atsitrenkę į nanovamzdelių tinklą, vorteksų sūkurių pagalba virsdavo vienakrypčiu sukimo momentu. Tai buvo Maxwello demono įgyvendinimas realybėje, kurioje 450 niutonmetrų sukimo jėga tapdavo įmanoma be jokio kuro deginimo, o kiekvienas mašinos komponentas buvo suprojektuotas su chirurginiu tikslumu, siekiant išlaikyti sistemą ramybės būsenoje, kol šiluminis triukšmas nebuvo priverstas paklusti mechaninei tvarkai.
Medžiaga išdavė ne dėl inžinierių klaidos, o dėl paties tikrovės audinio pasipriešinimo, kai 1978 metais sistemai pasiekus maksimalią 12,4 kW/h išgavimo spartą, vidinė atominė matrica pradėjo deformuotis neprognozuojamu būdu. Nanovamzdelių struktūra, turėjusi išlikti stabili, ėmė skilti mikro įtrūkimais, nes kvantinis slėgis, veikiantis 10 nanometrų atstumu, viršijo berilio-vario lydinio atsparumo ribą, įrodydamas, jog net tobulai sukonstruota sistema negali nepaisyti materijos nuovargio, kai ji priverčiama dirbti už savo fundamentalių ribų.
Stebėtojai matė, kaip deimantu dengtas keraminis velenas pradėjo vibruoti su 500 Hz dažniu, signalizuodamas apie artėjantį struktūrinį irimą – tai buvo akimirka, kai teorinė matematika susidūrė su brutalia realybe, o medžiaga nebegalėjo išlaikyti to, ką kvantinė mechanika leido, bet struktūrinė inžinerija dar nebuvo pasirengusi priimti. Šie randai ant paviršiaus, mikroskopiniai įtrūkimai metalo karkase, liudijo apie akimirką, kai mašina bandė perrašyti termodinamikos taisykles ir pralaimėjo.
Šiandienos stebėtojas mato tik sustingusį, negyvą korpusą, tačiau inžinieriai žino, kad šis sustojimas buvo sąmoningas, mat išorinis elektromagnetinis impulsas buvo panaudotas kaip priemonė nutraukti procesą, baiminantis ne tiek sprogimo, kiek ekonominio kolapso. Kai sistema pasiekė 0,998 stabilumo indeksą, ji tapo pavojingesnė už bet kokį ginklą, nes jos veikimas padarė beprasmiu visą esamą energijos ekonomikos modelį, tad valdantysis aparatas nusprendė, jog pigi energija yra didesnė grėsmė už fizikos dėsnių nežinojimą.
Atsiminimai apie šį laikotarpį dabar tėra nuotrupos, perduodamos iš kartos į kartą kaip įspėjimas apie pavojingą atradimą, kurio tylą mato jaunesnioji karta, nesuprantanti, kodėl šis technologinis proveržis buvo palaidotas. Kiekvienas, tyrinėjantis dekonstruotą AXIOM-ZERO prototipą, supranta, kad mes nustojome vystyti šią technologiją ne todėl, kad ji neveikė, o todėl, kad ji pakeitė pačią galios sampratą, nes šiluminio triukšmo suvaldymas buvo per didelė laisvė visuomenei, rėmusiai savo egzistenciją deficitu.
Žvelgdami į sustabdytą mašiną, matome ne nesėkmę, o kitos eros aušrą, kurioje AXIOM-ZERO vietą užėmė KINETIC-CORE ITERACIJA, atsisakiusi supertakio helio-3 sudėtingumo ir perėjusi prie fononų rezonanso principo. Tai nauja technologija, kuri nebenaudoja vorteksų stabilizavimo, o priima šiluminį chaosą kaip savo varomąją jėgą, leisdama mums nebe kovoti su entropija, o leisti jai tekėti nauja, mažiau destruktyvia vaga, kol AXIOM-ZERO metalas šaldo orą, o naujasis branduolys tiesiog kvėpuoja kartu su juo.