Daktaro Elias Vane’o 1924–1928 metais sukonstruotas laringinis oscilografas šiandien guli archyvų lentynose kaip 250 kilogramų sverianti plieno ir vario sankaupa, kurios paskirtį nustatyti bando tik teismo ekspertų komisija. Dokumentuose šis objektas figūruoja kaip „akustinės rekonstrukcijos masyvas“, tačiau jo mechaninė sandara atskleidžia ne sistemingą mokslinį procesą, o chaotišką, kone desperatišką bandymą įkinkyti žmogaus fonaciją į elektromechaninį rėmą. Finansinės ataskaitos rodo, jog po to, kai rėmėjai atšaukė finansavimą dėl įtariamo šarlatanizmo, Vane’as likusias lėšas investavo į 40-ojo kalibro sidabrinę vielą, kurios 800 metrų ilgio gijos buvo rankomis vyniojamos į sudėtingas induktyvumo rites.
Ekspertų išvados rodo, jog prietaiso širdis rėmėsi ne egzotiškomis dujomis, o kietojo kūno puslaidininkine matrica, suformuota iš presuoto seleno ir sulfidų lydinio. Ši konstrukcija turėjo veikti kaip fotoninis stiprintuvas, konvertuojantis balso stygų virpesius į elektros impulsus, tačiau Vane’as šį komponentą sukonstravo su 450 psi mechaniniu įtempimu, kuris, remiantis inžinerinėmis taisyklėmis, buvo tiesiogiai nesuderinamas su seleno trapumu. Ši klaida kainavo visą projekto biudžetą, nes seleno plokštelės skilo vos pasiekus 12,4 kV potencialų skirtumą, tačiau Vane’as atkakliai tęsė darbus, ignoruodamas faktą, kad medžiagų nuovargis šiame lygmenyje yra neįveikiamas.
Analizuojant 4,2 kΩ įėjimo varžą, tampa akivaizdu, kad sistema buvo sukurta kaip didelio jautrumo antena, o ne kaip garso įrašymo įrenginys. Vane’o užrašuose minimas „šešėlinis dažnis“ greičiausiai buvo klaidingas elektromagnetinio triukšmo, sklindančio iš miesto elektros tinklų, interpretavimas. 48 kHz diapazonas, kurį jis siekė išplėsti, reikalavo 480°C temperatūros, kurią generavo masyvūs tantalo šildymo elementai, nors aušinimui buvo naudojama tik pasyvi cirkuliacinė alyva. Ši techninė spraga rodo, kad inžinierius sistemingai ignoravo termodinaminius dėsnius, įsitikinęs, jog šiluminis triukšmas yra informacijos perdavimo kanalas.
Archyviniuose protokoluose matyti, kad 1925-ųjų žiemos laikotarpiu Vane’as atsisakė standartinių varžų ir pakeitė jas į savadarbį grafitinį polimerą, siekdamas sumažinti kontakto varžą iki 0,5 Ω. Toks sprendimas leido prietaisui fiksuoti ne tik garsą, bet ir elektrinius raumenų susitraukimo signalus, tačiau už tai teko sumokėti sistemos stabilumo sąskaita. Ekspertai pažymi, jog Vane’as, matydamas kylančią 190/120 mmHg įtampą savo paties kraujotakoje stebėjimo metu, ne tik nenutraukė bandymų, bet padidino srovės tiekimą, siekdamas išlaikyti osciliatoriaus sinchronizaciją.
Paskutiniai 1928-ųjų lapkričio mėnesio įrašai liudija apie kritinį 45 A srovės šuolį, kuris galutinai išlydė laboratorijos instaliaciją. Vane’as, užuot pakeitęs maitinimo blokus, pašalino apsauginius saugiklius, paaukodamas įrangos ilgaamžiškumą vardan trumpalaikio, nepertraukiamo veikimo. Šis pasirinkimas atskleidžia, jog inžinierius nebematė skirtumo tarp savo paties fizinio saugumo ir mašinos vientisumo, o 18,6 Hz rezonansas, kurį užfiksavo paskutiniai oscilografo rodmenys, tapo ta riba, kurios mechaninė konstrukcija nebeatlaikė.
Vane’o eksperimentai baigėsi, kai prietaiso korpusas tiesiog subyrėjo nuo vidinių vibracijų, o visa laboratorija patyrė trumpąjį jungimą. Išlikę fragmentai rodo, jog stiklo ir metalo jungtys nebuvo suprojektuotos atlaikyti tokio masto mechaninį rezonansą. Viskas baigta.
Nepaisant visiško sistemos fiasko, viena detalė išliko nepakitusi – sidabru dengta elektrodų jungtis, kurią Vane’as suprojektavo tam, kad sumažintų signalo praradimą tarp biologinio audinio ir metalinės matricos. Šiandien šis sprendimas yra standartinė EEG įrangos dalis, leidžianti medikams fiksuoti smegenų bioelektrinį aktyvumą su minimaliu triukšmu. Vane’o oscilografas tapo tik istorine pamoka apie ribų nepaisymą, tačiau jo sukurta mažos varžos kontaktų technologija iki šiol tyliai veikia moderniuose diagnostikos centruose.