Septintojo tipo hiperkompresorius nebuvo sumanytas kaip inžinerinės nekompetencijos paminklas, tačiau jo egzistavimas tapo neišvengiama fizikos dėsnių ir biudžeto karpymo susidūrimo zona. Stebint šį mechanizmą iš praėjusio šimtmečio technologinės brandos perspektyvos, atsiveria ne tik metalo konstrukcija, bet ir sprendimų grandinė, pavertusi 5 metrų aukščio įrenginį itin trapia struktūra. Gamybos procesą perkėlus iš kontroliuojamos laboratorinės aplinkos į masines linijas, inžinieriai susidūrė su fundamentaliu atominio tinklo išdavystės reiškiniu, mat visi projekto dalyviai, įskaitant medžiagų technologus, vykdžiusius įmonių vadovybės nurodymus, suvokė, jog pakeitus aviacinio lygio superlydinius į martensitinį plieną, sistema nebegalės sugerti energijos pertekliaus.
Kiekvienas šio kompresoriaus rotoriaus mentės kvadratinis milimetras buvo tarsi užprogramuotas skausmui, nes naudojant 410 klasės plieną vietoj projektinio Inconel 718, tamprumo modulis sumažėjo 18 procentų, o tai akimirksniu pakeitė sistemos elgseną veikiant aukštesnėje nei 450 laipsnių temperatūroje. Šiluminio plėtimosi skirtumai lėmė, kad keraminės matricos sandarikliai tapo nebeveiksmingi, metalui plečiantis 0,04 milimetro daugiau nei numatyta skaičiavimuose, todėl šis fizinis neatitikimas tapo pirmuoju plyšiu tarp teorijos ir realybės, kurį operatoriai privalėjo stebėti kasdienių paleidimų metu.
Tikroji tragedija slėpėsi kastinge atsiradusiose mikroporose, kurių vidutinis skersmuo siekė 12–18 mikronų, mat rotoriui pasiekus 45 000 apsisukimų per minutę greitį, šios tuštumos virsdavo įtampos koncentratoriais, sukeliančiais vidinius įtrūkimus. Medžiaga pasiduodavo ne dėl perkrovos, o dėl savo pačios netobulos struktūros, todėl nuovargio trukmė, lyginant su originaliu projektu, sumažėjo 73 procentais, paverčiant kompresorių laikina konstrukcija, kurios egzistavimo laikas tapo matuojamas ne darbo valandomis, o fiziniu skilimo greičiu.
Cheminė aplinka tik paspartino šį irimą, nes naudojant pigius, didelio sieros kiekio tepalus, dujų sraute susidarydavo rūgštiniai mikrodariniai, prasiskverbiantys į rotoriaus poras. Vandenilio sukeltas įtampos korozinis skilinėjimas tapo nuolatiniu, nesustabdomu procesu, kuriame siera veikė kaip katalizatorius, griaunantis atomų jungtis plieno gardelėje, todėl mechanizmas iš vidaus tapo trapus tarsi stiklas, nors išoriškai vis dar atrodė kaip kietas metalo lydinys.
Vibracija, inžinierių vadinta tiesiog virpėjimu, tapo sistemos žlugimo pranašu, mat rotoriaus mazgo natūraliam dažniui susilyginus su darbiniais sūkiais, sistema pateko į rezonansą. Pasiekus 38 200 apsisukimų per minutę, amplitudės šuoliai nebuvo slopinami dėl aukštos kokybės amortizuojančių lydinių trūkumo, o radialinei apkrovai magnetiniams guoliams išaugus 300 procentų ir nesant aktyvių jutiklių, skirtų kompensuoti šiuos staigius jėgos pokyčius, guoliai tiesiog užstrigo.
Tai buvo techninis paradoksas: sistema, sukurta 94 procentų efektyvumui, pati save naikino energija, kurią turėjo generuoti. Rotoriui pasiekus 42 100 apsisukimų per minutę, jis išlaisvino apie 4,2 megadžaulio kinetinės energijos į korpusą, ir tai buvo momentas, kai inžinerinis projektas baigėsi fiziniu sprogimu, plienui neatlaikius savo paties inercijos, o fragmentams tapus paskutiniu liudijimu apie tai, kas nutinka, kai politika ir patentų teisė bando perrašyti fizikos dėsnius.
Šiluminio apdorojimo procesas, žinomas kaip 9-Beta tvarkaraštis, tapo paskutine vinimi į šio mechanizmo karstą, nes dėl pramoninio šnipinėjimo ir būtinybės keisti technologiją, austenitas nebuvo pilnai paverstas martensitu, paliekant medžiagoje vidinius įtempius, siekiančius 450 megapaskalių. Ten, kur turėjo būti gniuždymo įtempis, užtikrinantis stabilumą, metalas buvo įtemptas iki ribos, tapdamas paslėpta bomba, įmontuota į kiekvieną besisukantį komponentą.
Šiandien, tiriant likučius, matomas tik informacinis vaiduoklis, mat nors įrenginio nebėra, jo kristalinėje struktūroje įrašytas įtampos žemėlapis vis dar egzistuoja. Paskutiniai matavimai rodo 280 megapaskalių nuovargio ribą, o duomenų šešėlis atskleidžia, kad net ir sustojus judėjimui, atominiame tinkle išliko magnetinis laukas, atitinkantis paskutinę sukimosi fazę. Sistema nutilo, bet jos buvimo pėdsakas vis dar virpa 0,85 milimetro amplitudės liekamajame svyravime, palikdamas tik skaičius be kūno, vibruojančius tuštumoje, kuriai nebereikia nei kūrėjo, nei priežiūros.