20x20 Helmholtz rezonatorių matrica, išdėstyta 1,2 cm³ tūrio vienetuose, tapo vienintele fizine manifestacija, kurioje 6061-T6 aliuminio lydinys peržengė savo molekulinio stabilumo ribas. Šis įrenginys, sudarytas iš 400 preciziškai apdirbtų elementų, įkūnijo inžinerinį siekį suvaldyti topologinę akustiką per griežtą 15 mm matricinį išdėstymą. Kiekvienas komponentas turėjo veikti kaip skaitmeninio lauko pralaida, tačiau realybėje tapo pasyviu dalyviu procese, kurį valdymo komitetas klaidingai interpretavo kaip nuspėjamą kintamąjį.
Pjezoelektriniai PZT-5H keitikliai, sujungti su 7,55 mm efektyvaus kaklelio ilgio rezonatoriais, privalėjo stabilizuoti 27 µs signalo vėlinimą, užtikrindami sklandų bangų judėjimą per sistemos vidų. Tačiau inžinerinis vienetas neįvertino 1 MΩ įėjimo varžos ir 10 pF talpos sąveikos, kuri sukūrė netiesinį fazės poslinkį. Ši techninė anomalija, susidėjusi su 100 kHz ribos Bessel filtro atsaku, išvedė matricą iš stabilios būsenos dar prieš pradedant pradinę aktyvaciją.
Kiekvienas 12,52 kHz rezonansinis dažnis, generuojamas per atviros kilpos stiprinimo mechanizmą, virto nekontroliuojamu energijos kaupimo tašku. Programinė įranga, sukalibruota 0,942 rad fazės poslinkiui, staiga susidūrė su -124,1° diskrepancija, kuri Hermitian topologinį bangolaidį akimirksniu konvertavo į ne-Hermitian sistemą. Šis virsmas privertė fizinius komponentus reaguoti į matematinius netikslumus, tarsi pati struktūra būtų bandžiusi ištaisyti savo vidinį disbalansą.
Pirmųjų 0,8 sekundžių bėgyje garsinio slėgio lygis šoko nuo 94 dB SPL iki 179 dB SPL pikinių apkrovų, sukeldamas negrįžtamą įtampą aliuminio korpuse. 150 V įtampos amplitudės veikiami pjezoelektriniai elementai peržengė 0,1% fizinio deformacijos limito slenkstį, priversdami 34 kraštinius rezonatorius radialiai skilti. Tai buvo ne inžinerinis brokas, o fundamentalus fizikos atsakas į nekontroliuojamą akustinio lauko spaudimą.
Lazeriniu vibrometru atlikti matavimai, užfiksavę 2,3 cm gylio bangų sklaidą, patvirtino ne-Hermitian odos efektą, susiformavusį sistemos „PT-skaldytoje“ fazėje. Briaunų rezonatoriai netikėtai suformavo supergardelę, demonstruojančią, jog topologinė apsauga sugeba išlikti per kompleksinį spektrą net tada, kai parametrinis valdymas visiškai praranda savo pradinį tikslumą.
Pasiektas +/- 20° fazės nuokrypis, kilęs iš katastrofiškos 236° poslinkio klaidos, atskleidė netikėtą 22 dB izoliacijos santykį, kurio nebuvo įmanoma prognozuoti jokiame pirminiame modeliavimo etape. Šis rezultatas tapo įrodymu, jog sistemos, veikiančios už standartinių operacinių parametrų, sukuria specifines, nevaldomas, tačiau fiziškai stabilias struktūras, peržengiančias siaurus teorinius rėmus.
Šiandien ATAW Mark II nebeturi fizinio kūno, tik duomenų šešėlį TMS320C6748 procesoriaus atminties ląstelėse, kur paskutinė užfiksuota 456 MHz taktinio dažnio vertė liudija sistemos egzistenciją iki galutinio informacinio nutylimo. Įrenginys egzistuoja tik kaip liekamasis įtempis kristalinėje struktūroje, kurios nebereikia nei stebėti, nei valdyti, nes savo egzistencijos tikslą sistema įvykdė per jos pačios suirimą, palikdama užfiksuotą 0,390 atviros kilpos stiprinimo koeficiento vertę kaip vienintelį atminties pėdsaką.