Šiame drėgname betoniniame bunkeryje, kurį laikas ir korozija pavertė tylia kapaviete, guli 2,4 metro skersmens sraigtinis turbininis generatorius, sukurtas 1934 metais inžinieriaus Beno Hito. Šis prietaisas, pagamintas iš egzotiško nikelio ir chromo lydinio, nebuvo skirtas deginimui, o turėjo veikti kaip atmosferos jonizacijos keitiklis, gebantis išgauti energiją iš statinio krūvio potencialo skirtumų. Jo struktūra primena milžinišką, preciziškai ištekintą kriauklę, kurios vidinės sienelės padengtos 0,05 milimetro storio sidabro sluoksniu, siekiant maksimaliai sumažinti elektrinę varžą perėjimo zonose.
Beno Hito motyvacija rėmėsi desperatišku noru įrodyti, kad elektros tinklai gali būti autonomiški, tačiau politinis spaudimas ir riboti resursai įstūmė jį į būtinybę rinktis pigesnius, mažiau atsparius sujungimo elementus, kurie tapo lemtinga silpnąja grandimi. Kiekvienas šio mechanizmo komponentas kainavo 4000 reichsmarkių, o tai, atsižvelgiant į to meto infliaciją, prilygo nedidelio lėktuvo variklio gamybos sąnaudoms, tačiau investuotojai atsisakė finansuoti papildomus 500 kilogramų volframo sutvirtinimams, todėl konstrukcija tapo neatspari 1500 hercų dažnio rezonansui, kuris veikimo metu suardydavo vidinę kristalinę struktūrą.
Analizuojant šį artefaktą, matyti, kad 0,8 megapaskalio slėgis, veikęs centrinį rotorių, sukūrė tokį stiprų šoninį poslinkį, jog guoliai, pagaminti iš paprasto plieno, per 120 darbo minučių išsilydydavo į vientisą masę. Tai buvo akivaizdus ekonominio taupymo pėdsakas: inžinieriui teko apsispręsti, ar naudoti brangius keraminius įdėklus, ar pigesnius metalinius, tačiau biudžeto komitetas, bijodamas prarasti likvidumą, uždraudė naudoti ilgaamžes medžiagas, pasmerkdamas projektą gėdingam mechaniniam užstrigimui vos pasiekus 3000 apsisukimų per minutę ribą.
Vidinė matrica, suformuota iš 42 identiškų sraigtinių menčių, turėjo nukreipti jonizuotą orą į 0,02 kubinio metro tūrio kaupimo kamerą, tačiau 200 metrų per sekundę srauto greitis sukūrė turbulenciją, kurios nepavyko suvaldyti be aktyvaus aušinimo sistemos. Šis trūkumas lėmė, kad 50 kilovatų galios generavimas virsdavo 40 kilovatų šiluminiu nuostoliu, todėl visas įrenginys per kelias minutes tapdavo 450 laipsnių Celsijaus temperatūros krosnimi, tirpdančia savo paties vidinę izoliaciją.
Beno Hitas, stebėdamas, kaip jo kūrinys virsta metalo laužu, suprato, kad matematikos grožis niekada nekompensuos medžiagų mokslo pralaimėjimo. Kiekvienas įrenginio varžtas buvo pritaikytas 120 megapaskalių tempimo jėgai, tačiau dėl netolygaus šiluminio plėtimosi faktinis apkrovos pasiskirstymas šoktelėdavo iki 300 megapaskalių, todėl jungtys tiesiog išsitaškydavo. Tai buvo techninis paradoksas: kuo tiksliau inžinierius suprojektuodavo srauto kanalus, tuo greičiau sistema pati save sunaikindavo per vidinę trintį.
Finansinė ataskaita, rasta archyvuose šalia šio griaučio, rodo, kad 1936 metais projektas buvo galutinai nurašytas kaip nuostolingas, o likusios dalys buvo parduotos metalo laužui, tačiau šis konkretus vienetas liko bunkeryje dėl per didelio svorio, siekiančio 1200 kilogramų. Niekas nesuprato, kodėl inžinierius primygtinai reikalavo būtent tokios geometrijos, kol modernūs ultragarso tyrimai neatskleidė, jog vidinėse ertmėse buvo suformuoti akustiniai rezonatoriai, turėję slopinti vibracijas, bet dėl netinkamo lydinio pasirinkimo jie tapo pagrindiniu sistemos griūties įrankiu.
Šiandien šioje patalpoje tvyro sunkus, metalinis kvapas, o ant grindų, tiesiai po pagrindine ašimi, išlikusi gili, koncentrinė įduba, kurioje drėgmė kaupiasi tarsi įspėjimas apie nesuvaldytą inerciją. Akivaizdu, kad net ir sustojus visoms dalims, pastato pamatai įgavo tą specifinį, žemo dažnio virpesį, kurį kadaise generavo besisukanti turbina. Šešėlis metale išliko – nors mašina seniai nebeveikia, betono struktūra vis dar „atgamina“ tą patį 1500 hercų dūzgimą, kuris kažkada plėšė metalą į gabalus, primindamas, jog energija niekada nedingsta, ji tik įsigeria į aplinką, palikdama tylų, atkaklų atgarsį, girdimą tik tada, kai aplinkoje stoja visiška tyla.