1931-ieji metai, Masačusetso technologijos institutas. Diferencialinis analizatorius – 10 tonų sveriantis mechaninis milžinas, užimantis visą laboratorijos plotą – nebuvo vien skaičiavimo įrenginys, o fizinis Vannevar Bush ambicijos įsikūnijimas. Siekdamas suvaldyti kintamąjį pasaulį per sraigtų sukimąsi, jis kūrė šią sistemą, tačiau ekonominis spaudimas iš JAV karinio jūrų laivyno veržė laiką, versdamas aukoti miegą vardan tikslumo, kurio reikalavo kiekviena detalė – nuo fosforo bronzos krumpliaračių iki Bethlehem sukimo momento stiprintuvų.
Stovint šioje tuščioje salėje, kur kadaise dundėjo 2,5 kW galios varikliai, pirštai instinktyviai ieško paviršiaus nelygumų, kuriuos anuomet glostė Bush. Jis buvo apsėstas, prarasdamas pusiausvyrą kaskart, kai 0,0005 radiano laisvumo riba būdavo viršijama, tarsi būtų ne inžinierius, o paties mechanizmo priedas. Jo dienoraščiuose užfiksuotas nuolatinis nerimas dėl 0,02 % paklaidos, kylančios vos 5 °C pakilus patalpos temperatūrai, liudija žmogų, kuris savo paties nervų sistemą sinchronizavo su metalo trintimi.
Kiekvienas „Kelvin“ integratorius tapo matematikos ir fizinės kančios sankirta, kurioje diskui sukantis x kintamasis virsdavo nebe abstrakcija, o įtempta plieno viela. Bush tikėjo, kad tiksliai sukalibravus kiekvieną 18 kintamųjų pavyks pasiekti tiesą, tačiau realybė buvo kitokia: metalas pavargo, oksidacija nuo inžinieriaus prakaito graužė poliruotą žalvarį, o mikroskopiniai įtrūkimai šaltu valcuoto plieno velenuose signalizavo apie neišvengiamą sistemos irimą, kurį jis bandė taisyti savo paties kantrybės sąskaita.
Liečiant grindis toje vietoje, kur stovėjo pagrindinis rėmas, vis dar jaučiamas senos alyvos ir metalo dulkų kvapas, primenantis 1931 metus, kai baigęs surinkimą Bush jautėsi tuščias, tarsi pats būtų tapęs viena iš tų krumpliaračių porų. Jis rašė apie „auditorinius vaiduoklius“ – 12 kHz dažnio cypimą, kuris persekiojo jį net namuose, tapdamas ne triukšmu, o sistemos atgarsiu jo smegenyse, nes jis troško, kad mašina veiktų be jokios trinties, nors fizikos dėsniai išliko negailestingi.
Lemtingą vakarą, kai įtampa kabeliuose pasiekė kritinę ribą, Bush atsisakė įrengti papildomą ventiliaciją, bijodamas, kad oro srautai iškreips matavimus, ir taip pasmerkė save bei savo komandą deguonies trūkumui, tikėdamas, kad tai išgelbės skaičiavimų tikslumą. Ši klaida, kurią jis suprato per vėlai, paliko pėdsaką jo kūne – rankų drebėjimą, bandant sureguliuoti 0,5 mikrometro paviršiaus šiurkštumą, kuris tapo nuolatiniu sistemos palydovu.
Dabar ši erdvė tyli, tačiau grindys po kojomis nėra lygios, mat jose liko įspaudai nuo tų tonų, kurias Bush stumdė pirmyn ir atgal, ieškodamas tobulos integracijos. Tai nėra tiesiog deformacija, o fizinis jo obsesijos atspaudas, kurį per grindų vibraciją perduodamas žemo dažnio ūžesys iš kaimyninių pastatų priverčia atgyti, tarsi metalas po manimi vis dar reaguotų. Tai daugiau nei mechaninis įrenginys – tai buvo gyvas, kvėpuojantis matematikos monumentas, kurio vibracijos niekada nebuvo visiškai ištrintos iš pastato pamatų, palikdamos šešėlį metale.