Sėdžiu laboratorijos prieblandoje, apsuptas „Mark IV“ triodų masyvo griaučių, kur maždaug pusantro metro aukščio plieninis rėmas, kadaise turėjęs užtikrinti transatlantinį ryšį, dabar tėra surūdijusių jungčių ir trapiojo sodos-kalkių stiklo kapinynas. Jaučiu tą specifinį, aštrų ozono ir įkaitusio nikelio kvapą, vis dar tvyrantį šiuose korpusuose lyg techninė atmintis, atsisakanti išnykti. Mes kūrėme šį prietaisą 1928 metais, kai Lee de Forest, kurio 1906 metų „Audion“ vamzdelio patentas vis dar kėlė teisinius drebėjimus pramonės pasaulyje, stebėjo, kaip mūsų ambicijos dūžta į ekonominio realizmo sieną, mat siekėme 85 decibelų stiprinimo, tačiau gavome tik 42, nes mūsų pasididžiavimas buvo paaukotas vardan biudžeto, sumažinto 42 procentais po sindikato griūties.
Mano rankose – 450 voltų nuolatinės srovės grandinės likučiai, primenantys laikus, kai 1927-ųjų pabaigoje praradę prieigą prie volframo ir molibdeno lydinių buvome įsprausti į kampą ir griebėmės nikelu dengto minkšto plieno. Tai buvo klaida, kurią suvokiau per vėlai, stebėdamas, kaip anodo temperatūra šauna į 510 laipsnių pagal Celsijų, gerokai viršydama suplanuotą 280 laipsnių ribą, o plienas tiesiog išskyrė dujas, užteršdamas vakuumą, kurio slėgis smuko nuo 10 pakelta minus šeštuoju iki 10 pakelta minus pirmuoju torų. Bandydami apgauti fiziką susidūrėme su negailestinga termodinamine entropija, kurios sukelta dujų jonizacija sužadino tą prakeiktą mėlyną švytėjimą, trumpinusį tinklelį su anodu.
Prisimenu tą dieną, kai priėmėme lemiamą sprendimą dėl tinklelio poliarizacijos, kuomet patentų karų įbauginti pasirinkome „nesandarių tinklelių“ konfigūraciją su anglies kompozito rezistoriais, pirktais iš bankrutavusios apšvietimo įmonės sandėlio. Tai buvo ne tik inžinerinis kompromisas, bet ir mūsų moralinis pralaimėjimas, mat drėgmės pokyčiai keitė varžą 35 procentais, todėl tinklelio įtampa dreifavo tarp minus 1,2 volto ir minus 4,8 volto, visiškai išmušdama sistemą iš optimalaus minus 2,5 volto darbo taško, kol Barkhauzeno-Kurco virpesiai užvaldė grandinę, paversdami signalą neįskaitomu harmoniniu triukšmu.
Kiekvienas „Mark IV“ komponentas dabar atrodo kaip priekaištas, ypač stiklo ir metalo sandūros, pagamintos iš vario ir švino lydinio vietoj brangaus Kovaro, kurios neatlaikė nevienodo medžiagų plėtimosi kaitros metu. Skirtumas tarp stiklo 9 ir metalo 17 vienetų milijoninei daliai laipsniui Celsijui lėmė mikroskopinius įtrūkimus, per kuriuos stebėjome, kaip vakuumo integralumas tirpsta, kai 1,2 karto 10 pakelta minus penktuoju torų-litrų per sekundę greičiu į vidų veržėsi oras, užfiksuodamas lėtą mirtį 142 valandų veikimo trukmės statistikoje.
Skausmingiausia buvo matyti, kaip mūsų paspęsti spąstai atsisuko prieš mus pačius, kai konkurentai, pavogę mūsų brėžinius, nežinojo apie torio pėdsakus katodo dangoje. Tikėjomės, kad jie suklups, tačiau jų nesėkmė mus įtraukė į teismų procesus, kurie galutinai sužlugdė projektą, mat jų vamzdžiai skleidė nuolatinį, aukšto dažnio šnypštimą, teisme įvardytą kaip „spontanišką emisiją“. Nors laimėjome teisinę pergalę, praradome galimybę kada nors sukurti veikiantį transatlantinį stiprintuvą, tad viskas baigta.
Mano kolegos inžinieriai, dirbę su Lee de Forest technologija, dažnai kalbėdavo apie „švarų signalą“, tačiau mes tikėjome tik skaičiais, o 15,4 mikroamperų tinklelio srovė, kurią fiksavome bandymų pabaigoje, buvo aiškus rodiklis, jog sistema nebegali valdyti elektronų srauto. Buvome tapę savo pačių sukonstruotų apribojimų įkaitais, kai 8,2 pikofarado tarp-elektrodinė talpa, dvigubai didesnė nei planuota, pavertė mūsų stiprintuvą neveiksmingu filtru, slopinusiu viską, išskyrus triukšmą.
Šiandien, žvelgdamas į šiuos korozijos pažeistus triodus, matau ne tik metalo laužą, bet ir žmogaus klaidos monumentą, nes ignoravome medžiagų suderinamumą, tikėdamiesi, kad ekonominė logika nugalės fizikos dėsnius. Klydome, tačiau net ir šiame griuvėsių lauke randu vieną detalę, kuri išliko nepakitusi – tai tas pats anglies kompozito rezistoriaus principas, kuris, nors ir netobulas mūsų aukštos įtampos sistemoje, tapo pagrindiniu elementu moderniuose jautriuose slėgio jutikliuose. Šiandienos pramoniniuose procesuose, kur reikalingas stabilus, nors ir nedidelis pasipriešinimas, šis komponentas atlieka savo funkciją be jokių ankstesnių osciliacijų, įrodydamas, kad principas išgyveno, net jei „Mark IV“ sistema tapo tik istorine išnaša.