Apie 2080 metus šiame sektoriuje vis dar kalbama apie metalinį tūrį, kuris pirmą kartą pasirodė bandomuosiuose cechuose praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Šis kelių kilogramų masės elementas atsirado iš laboratorinių bandymų sujungti ličio jonų judėjimą kietojo kūno matricoje. Kūrėjų grupės visame pasaulyje, įskaitant inžinerines komandas iš Toyota, siekė suvaldyti degių skysčių keliamą nestabilumą pakeičiant juos trapiomis sulfidinėmis ir oksidinėmis struktūromis. Sistemos fizinis pagrindas rėmėsi keraminiais elektrolitais, kurie turėjo atlaikyti didžiulius gniuždymo įtempius, tačiau pats gamybos procesas iš esmės keitė įprastą aplinką.
Kritinis šios technologijos taškas slypėjo mechaninio įtempio koncentracijoje ties keraminio elektrolito įtrūkimo viršūnėmis. Kai jonų srautas peržengdavo tam tikrą ribą, vidinėje matricoje akimirksniu pradėdavo formuotis adatos formos metalinės struktūros. Šie dariniai, skvarbesni už bet kokį žinomą barjerą, per kelias sekundes suardydavo vidinę sandarą ir sukeldavo momentinius trumpuosius jungimus visiškai netikėtai. Norėdami sustabdyti šį lūžio efektą, tyrėjai privalėjo taikyti 15 MPa šoninį slėgį visam elementui, nes tik išorinis spaudimas gebėjo fiziškai prilaikyti trapią medžiagą.
Tačiau perteklinis jėgos valdymas greitai atvėrė kitą fizikinį ribotumą, susijulį su pačio ličio plastiškumu. Jei slėgis viršydavo 100 MPa ribą, pats metalas pradėdavo valkšnotis ir tiesiog išslysdavo iš kontaktinių zonų, sukurdamas naujus tarpus. Ankstyvojoje fazėje gravitacinė energijos talpa siekė 300 Wh/kg, kas atrodė kaip reikšmingas šuolis, bet masinė gamyba nuolat strigo dėl didelių gamybos sąnaudų ir jautrumo drėgmei. Sulfidų klasės medžiagoms reikalavo absoliučiai sausų kamerų, o oksidinių elektrolitų jungtys pasižymėjo sunkiai įveikiama tarpfazine varža.
Šiuolaikinė gamybos linija išsprendė šiuos mechaninius prieštaravimus perleidusi valdymą gradientinio tankio kompozitams. Vidinė struktūra dabar naudoja šlyties retėjimo savybes lokalizuotose didelio srovės tankio zonose, o nanometrinio masto sidabro bei anglies buferinės zonos paskirsto masę tolygiai atominiame lygmenyje. Toks savaime prisitaikantis mechanizmas visiškai pakeitė pačią gedimo prigimtį, nukreipdamas energiją nuo sprogstamojo lūžio link lėto, nuspėjamo varžos augimo per tūkstančius ciklų. Gravitacinė talpa dabar viršija 800 Wh/kg, o darbinis temperatūros diapazonas plečiasi nuo -50 °C iki +150 °C be jokių papildomų šildymo kontūrų.
Vis dėlto šiuolaikinis energijos blokas guli ant praeities kompromisų pamato ir paveldi tą patį senovinį poreikį kompensuoti tarpfazinę varžą per sudėtingus nano-sluoksnius. Tai, kas trečiajame dešimtmetyje buvo beviltiškas bandymas išvengti trapių keramikų lūžimo taikant mechaninį suveržimą, šiandien tapo neliečiama gamybos dogma. Mes neatsisakėme pirminių trūkumų, o tiesiog apstatėje juos tokiais sudėtingais apsauginiais sluoksniais, kad pati yda tapo pamatiniu architektūros elementu, be kurio negali funkcionuoti nė viena šiuolaikinė aviacijos ar transporto sistema. Ar ateities iteracijos sugebės visiškai išvalyti šį paveldimą mechaninį skausmą, ar mes amžinai gyvensime praeities klaidų sukonstruotame balanse?