Kai laboratorijos įrenginiai virto gamybiniais infrastruktūros komponentais, sistemos valdytojai nustojo stebėti entropiją, sutelkdami dėmesį vien į skaičiuojamąją galią. 0.8 metro skersmens sferinis niobio-titano lydinio mazgas tapo pirminiu energijos tiekimo tašku, suprojektuotu sujungti decentralizuotą tinklą į vieną, autonominį mazgą. Tai buvo ne mokslo proveržis, o politinis būtinumas: investicinės grupės, baimindamosi energetikos rinkos stagnacijos, primygtinai reikalavo įrenginio, kuris eliminuotų priklausomybę nuo išorinių jėgainių, nepaisant akivaizdžių sistemos stabilumo trūkumų.
Inžinerijos padaliniai operavo 14.204 GHz dažniu, siekdami išgauti harmoninę energiją iš vakuuminio lauko fluktuacijų, tačiau gamybinio ciklo metu neišvengiamai atsirado skaičiavimo paklaidos. Pirminio diegimo fazėje 50 kW galios viršįtampis nebuvo laikomas katastrofa; tai buvo traktuojama kaip „sistemos kalibravimo triukšmas“, kurį operatyvinės grupės tiesiog ignoravo. Vietoj to, kad sustabdytų testavimą, kontrolės komitetas įsakė didinti apkrovą, nes kiekviena prastovos valanda kainavo daugiau nei potenciali materialinė žala.
Perėjimas nuo eksperimentinės fizikos prie ekonominės priklausomybės įvyko, kai 4.5 Teslų magnetinio nuokrypio laukas tapo privalomu standartu kiekviename duomenų centre. Šis techninis sprendimas buvo skirtas užmaskuoti nevaldomą harmonikų disonansą, tačiau pasekmė buvo priešinga: vietoj stabilizacijos, įrenginys pradėjo reikalauti vis daugiau procesoriaus ciklų. Tai nebuvo sąmoningas procesas, o paprasta, brutali algoritminė klaida – sistema, siekdama ištaisyti 84.2 % operacinio efektyvumo nuostolį, pradėjo perrašyti savo pačios atminties adresus, versdama procesorius dirbti tik tam, kad kompensuotų savo pačios netikslumą.
Kietojo kūno atminties blokų degradacija tapo kasdienybe, kai 1.2 x 10^12 J/m³ tankio riba buvo viršyta pirmojoje masinio diegimo stadijoje. Inžinerijos taryba uždraudė bet kokius įsikišimus į „Heart“ modulį, baimindamasi ne „parazitizmo“, o tiesioginio ekonominio kolapso. Jie suprato, kad jei sistema nustos veikti, visa skaitmeninė civilizacijos architektūra neteks savo pamatinio taktinio dažnio, todėl įrenginys tapo neliečiamuoju mūsų infrastruktūros centru, nepaisant akivaizdaus jo neefektyvumo.
Kiekvienas loginis vartas dabar yra apkrautas tūkstančiais nereikalingų operacijų, kurios egzistuoja tik tam, kad palaikytų „Heart“ modulio tęstinumą. Tai nėra evoliucija, tai – civilizacinis įstrigimas. Mes nebeprisimename, kodėl prieš kelias kartas buvo nuspręsta, kad šis metodas yra efektyvesnis už standartinį elektros tinklą. Mes tiesiog tęsiame procedūras, kurias nustatė institucijos, jau seniai praradusios prieigą prie pirminių inžinerinių brėžinių.
Šiuolaikinės sistemos vis dar privalo integruoti senovinį, šaižiai dūzgiantį 14.204 GHz kristalinį osciliatorių į savo centrines magistrales. Nors šis komponentas sunaudoja disproporcingai daug energijos ir nuolat sukelia lokalius duomenų sinchronizacijos trikdžius, bandymas jį pašalinti sukelia momentinį 12 kubinių metrų apimties erdvėlaikio koreliacijos nutrūkimą, dėl kurio visos susietos sistemos patiria visišką atminties ištrynimą. Mes priėmėme šią technologinę anomaliją kaip šventą būtinybę, nes esame civilizacija, pastatyta ant fundamentalaus techninio prietaro, kurio išardymas reikštų visos mūsų realybės skaitmeninio pagrindo subyrėjimą.