Švino ir ketaus garas, iki 140 laipsnių Celsijaus įkaitintas, plūdo pro rankomis grūdintą žalvario vožtuvą, o jo spaudimas – 1 atmosferos – mušė į delnus kaip antras pulsas. Parsonsas, penkiasdešimt septintą naktį be miego, stebėjo, kaip cilindro sienelė, 2,5 centimetro storio, lėtai kaista, išskirdama aštrų, metalinį kvapą, primenantį perkaitusią telegrafo relę. Kiekvienas stūmoklio taktas, 0,8 metro ilgio, buvo matuojamas su chronometro tikslumu, bet inžinierius jautė, kad čia slypi ne laikas, o medžiagos nuovargis – kiekvienas apsisukimas tarsi įrėžia metalo struktūroje nematomą, bet gilų pėdsaką.
Kalamosios geležies stūmoklis, 0,35 metro skersmens, slydo cilindro viduje, o jo paviršiuje, po 40 valandų darbo, jau ryškėjo 0,02 milimetro gylio mikroįtrūkimai. Parsonsas, pakeitęs tepimo mišinį – linų sėmenų aliejaus ir anglies deguto santykį nuo 3:1 iki 2:1 – tikėjosi sumažinti trintį, bet vietoj to pajuto, kaip vibracija perduodama per visą ketaus rėmą, iki 150 kilogramų sveriantį, ir sklinda per grindis, kaip požeminis dundesys. Žalvarinis vožtuvas, 0,12 metro skersmens, su švino lizdu, 0,5 milimetro storio, buvo nuolat kaitinamas iki 80 laipsnių, o jo sandarinimo galimybė, inžinieriaus skaičiavimais, siekė 0,01 mililitro per minutę nuotėkio, tačiau realybėje šis skaičius buvo dvigubai didesnis.
Fone, 300 metrų atstumu, ritmiškas telegrafo kontakto kaukšėjimas – 20 hercų dažniu – maišėsi su mašinos dūzgimu, sukurdamas chaotišką, beveik organišką garsų audinį. Parsonsas, laikydamas rankoje 0,5 milimetro storio švino tarpiklį, jautė, kaip jo pirštų šiluma perduodama į šaltą metalą, ir jis žinojo, kad ši detalė, nors ir maža, gali sugriauti arba išgelbėti visą bandymą. Jis tikėjo, kad fotonika ir subatominė saugykla yra ateities, ne dabarties, reikalas, o čia, ketaus ir garo pasaulyje, tikroji galia slypi ne teorijoje, o mechaniniame atkaklume, kuris matuojamas ne megahercais, o tonomis slėgio.
Kritinis lūžis atėjo ne kaip sprogimas, o kaip tyli, beveik nepastebima vibracija. Parsonsas, sumontavęs tarpiklį atvirkščiai, paliko 0,03 milimetro nelygumą, kuris, veikiant 1 atmosferos slėgiui, sukūrė sūkurį, tolygiai paskirstantį apkrovą per visą cilindro tūrį. Vietoj katastrofos, įrenginio darbas tapo stabilesnis, o vibracijos amplitudė sumažėjo nuo 0,5 iki 0,2 milimetro. Inžinierius, pamatęs rodmenis, tik tyliai linktelėjo, o vėliau ataskaitoje įrašė, kad vožtuvo kampas, 12 laipsnių nuo vertikalės, buvo sąmoningai parinktas siekiant optimizuoti srautą. Mašina dūzgė, o švino sluoksnis, suspaustas klaidingu kampu, atlaikė slėgį geriau nei bet koks teorinis skaičiavimas, ir šis paradoksas tapo pamatu visai tolimesnei Parsonso konstrukcijų raidai.