Šorohemo dirvoje, Long Ailando pakrantėje, 1901 metais iškilo 57 metrų aukščio medinis karkasas – Nikola Teslos suprojektuota pasaulinio masto rezonansinė antena. Šis statinys nebuvo vien architektūrinis objektas; tai buvo 50 000 kilogramų sverianti vario ir plieno konstrukcija, įkasta į 37 metrų gylio betoninį šulinį, turėjusį užtikrinti tiesioginį ryšį su planetos laidumu. Apsėstas elektromagnetinės indukcijos galios, Tesla puoselėjo viziją, jog šis milžiniškas rezonatorius, veikiantis 30 kHz dažniu, privers pačią Žemę vibruoti elektros srovės ritmu. Nors jo sumanymui reikalaujant 200 kW galios išėjimo buvo būtinas absoliutus tikslumas, inžinerinė realybė netrukus susidūrė su neįveikiamu mechaninio stabilumo trūkumu.
Kritiniu sistemos mazgu tapęs viršutinis kupolas, turėjęs išlaikyti 100 kV įtampą, dėl savo sudėtingos geometrinės formos nuolat kėlė inžinerinius iššūkius. Nepaisydamas J.P. Morgano finansinio spaudimo, Tesla reikalavo, kad kiekvienas varinis elementas būtų sujungtas su mikroskopiniu tikslumu, baimindamasis, jog menkiausias nuotėkis akimirksniu sugriaus rezonansinį lauką. Ši manija tapo darbo prakeiksmu, mat 2 kA srovės stipris, kurį išradėjas siekė suvaldyti, nuolat kaitino izoliacines medžiagas ir vertė perstatyti visą viršutinę platformą. Kiekvienas bandymas išlyginti elektromagnetinį lauką reikalavo vis didesnių lėšų, o investuotojai, stebėdami lėtą pažangą, matė tik augančius nuostolius, užgožiančius vizionierišką elektros revoliucijos perspektyvą.
1908 metais, J.P. Morganui galutinai nutraukus finansavimą, Tesla liko su pustuštėmis sąskaitomis ir nebaigtu projektu, kuris visuomenės akyse jau buvo tapęs pavojingu anachronizmu. JAV karinio laivyno atstovai bei patentų biuro pareigūnai stebėjo šią konstrukciją su baime, įžvelgdami joje potencialią grėsmę esamoms ryšių sistemoms, kurias galėjo išderinti nekontroliuojamas elektromagnetinis laukas. Įkalintas tarp teorinių modelių ir fizinės medžiagos pasipriešinimo, Tesla valandų valandas skaičiavo induktyvumo (L) ir talpos (C) vertes, tačiau metalas ir medis atsisakė paklusti jo matematiniam idealui. Jo sveikata silpo kartu su konstrukcijos stabilumu, o kiekviena audra Long Ailande priversdavo nerimauti dėl 17 metrų skersmens rezonatoriaus vientisumo.
Fizikinis paradoksas glūdėjo pačioje konstrukcijos šerdyje: kuo labiau Tesla stengėsi padidinti perdavimo efektyvumą, tuo labiau jis kėlė parazitinius elektromagnetinius trikdžius, kurie tapo nevaldomi. Jo taikytos Helmholtz lygties išvestinės reikalavo tobulos vakuumo aplinkos, tačiau realybė buvo drėgnas, druskingas vandenyno oras, ardantis varines jungtis ir keičiantis dielektrines savybes. Užuot pripažinęs medžiagų nuovargį, Tesla ieškojo problemų savo skaičiavimuose, versdamas komandą perdaryti tą patį komponentą dešimtis kartų. Ši manija, nors ir padėjusi pasiekti tam tikrų sėkmingų trumpojo nuotolio perdavimų, galiausiai tapo priežastimi, dėl kurios projektas prarado savo struktūrinį ir ekonominį pagrindą.
Žvelgiant į tą 57 metrų griaučių monumentą šiandien, galima įžvelgti ne tik inžinerinę ambiciją, bet ir tragišką žmogaus nesugebėjimą susitaikyti su fizikos ribotumu. Tesla tikėjosi sujungti pasaulį nematomais elektros srautais, tačiau sukūrė milžinišką anteną, kuri, užuot perdavusi energiją, tapo tyliu 20-ojo amžiaus pradžios technologinio nekantrumo liudininku. Kai 1917 metais bokštas buvo galutinai susprogdintas dėl skolų, jo griuvėsiai tapo ne tik metalo laužu, bet ir priminimu, jog net genialiausias protas negali peržengti medžiagos atsparumo ribų.
Ironija pasirodė esanti gilesnė nei bet kokia inžinerinė nesėkmė, mat nors Wardenclyffe bokštas niekada neperdavė elektros energijos dideliais atstumais, jo sukurta 30 kHz dažnio rezonanso teorija netikėtai atvėrė duris tolimojo ryšio sistemoms, kurias vėliau perėmė radijo inžinieriai. Siekęs maitinti miestus belaidžiu būdu, Tesla netyčia sukūrė pagrindą globaliam informacijos perdavimui, kuris šiandien valdo mūsų pasaulį. Mašina pasirodė esanti visiškai netinkama energijos perdavimui, tačiau tapo tobulu instrumentu informacijos sklaidai, kurios Tesla net nelaikė savo pagrindiniu tikslu. Jo nesėkmė energijos srityje tapo atradimu komunikacijos eroje, palikdama pasaulį su radijo bangomis ten, kur jis tikėjosi pamatyti šviesą.