Vario laidininkų paviršius Wardenclyffe bokšto viršūnėje padengė žalsvos spalvos bazinis karbonatas, kurio kristalinė struktūra per aštuonerius metus tapo nebe laidininku, o izoliaciniu barjeru. Penkiasdešimt septynių metrų medinis karkasas, suręstas iš Douglaso eglės medienos, sugėrė drėgmę iš Atlanto vandenyno vėjų, todėl medienos ląstelienos tūris išsiplėtė 12 procentų, sukeldamas vidinį įtempį plieninėse tvirtinimo detalėse.
Nikola Tesla, stebėdamas šią degradaciją, atsisakė keisti oksidacijos pažeistus kontaktus, nes tikėjo, jog atmosferos jonizacija savaime išvalys vario atominį tinklą. Jo pasirinkimas ignoruoti elektrolitinę koroziją kilo iš įsitikinimo, kad mašina turi prisitaikyti prie aplinkos, o ne atvirkščiai, nepaisant akivaizdžių 0,45 omo varžos svyravimų kasdienėje matavimų sekoje.
Šešiasdešimt aštuonių tonų konstrukcija rėmėsi ant betoninio pamato, kurio 450 MPa gniuždymo stipris pradėjo sparčiai mažėti dėl kapiliarinio vandens skverbimosi į mikroįtrūkimus. Niekas nebandė sandarinti pamatų, nors inžinieriai aiškiai matė, kaip drėgmė per poras pasiekia požeminę skliautinę kamerą, kurioje 1,2 milifarado talpos kondensatoriai kaupė potencialą.
Dešimties milijonų voltų įtampa, paleista per pirminę ritę, sukėlė staigų aplinkos oro jonizaciją, virstančią 3000 laipsnių Celsijaus temperatūros plazmos gijomis. Šis procesas negrįžtamai pakeitė aplinkinio smėlio cheminę sudėtį, paverčiant jį amorfinio silicio dioksido lydiniu, kuris tapo itin trapus ir nepralaidus tolesniam Žemės plutos rezonansiniam sužadinimui.
J. Pierpont Morgan, gavęs techninę ataskaitą apie 150 000 dolerių investicijos virstimą stiklo šlakais, nurodė sustabdyti visus darbus, nes jam nerūpėjo planetos laidumas, o tik telekomunikacijų tinklo monopolis. Šis sprendimas užkirto kelią bet kokiai sisteminei priežiūrai, todėl bokštas liko stovėti kaip apleistas, oksiduojantis monumentas, kurio metalinės jungtys pradėjo irti veikiamos 120 decibelų akustinio triukšmo, sklindančio iš gretimų pramoninių įrenginių.
George’as Boldtas, perimdamas žemės sklypą, įsakė susprogdinti bokštą dinamitu, tačiau nesuprato, kad 1917-aisiais mediena jau buvo tiek paveikta grybelio ir drėgmės, jog konstrukcija pati pradėjo svirti 3 laipsnių kampu į rytus. Sprogdinimo metu bokštas ne sugriuvo, o tiesiog subyrėjo į dulkes, nes vidinė matrica buvo praradusi struktūrinį vientisumą dėl dešimtmetį trukusio elektrocheminio irimo.
Šešių hercų dažnis, kurį Tesla bandė sužadinti, niekada nepasiekė rezonanso su Žemės jonosfera, tačiau jis netikėtai suderino vietinių paukščių migracijos kelius su bokšto skleidžiamu žemo dažnio elektromagnetiniu lauku. Paukščiai ėmė masiškai rinktis aplink Wardenclyffe, sukurdami keistą, nenutrūkstamą biologinį triukšmą, kuris visiškai užgožė visus bandymus perduoti belaidžius signalus.
Inžinieriai, dirbę su Marconi, vėliau pastebėjo šį reiškinį ir panaudojo paukščių stebėjimo duomenis kurdami pirmuosius radijo krypties nustatymo algoritmus, kurie tapo aviacijos navigacijos pagrindu. Mašina niekada neišsprendė energijos perdavimo problemos, tačiau ji išmokė pasaulį, kaip atskirti natūralius aplinkos triukšmus nuo dirbtinių informacijos srautų.
Ar įmanoma sukurti prietaisą, kuris keistų planetą, nepakeisdamas jį valdančio žmogaus sąmonės, jei pati mašina tampa ekosistemos dalimi, kurios mes dar nesugebame išmatuoti?