1894-ųjų žiemą Charleso Parsono laboratorijos angare tvyrojo aitrus anglies ir įkaitusio tepalo tvaikas, persmelkęs kiekvieną medinę siją bei inžinierių drabužius. Šiame niūriame statinyje pirmasis impulsų-reakcijos turbinos prototipas priminė pabaisą, kurią inžinieriai bandė sutramdyti geležiniais diržais ir varžtais. Garas, verždamasis iš katilų per siaurus antgalius, skrodė orą su tokia jėga, jog ausų būgnelius skaudėjo nuo aukšto dažnio virpesių, o aplinkui sklandanti drėgmė kondensavosi ant šaltų sienų, virsdama tirštu, stingdančiu rūku. Mechanizmas ne tiesiog veikė; jis kovojo su savo paties egzistencija.
Fizika niekada nebuvo gailestinga. Kiekvienas turbinos apsisukimas reikalavo neįtikėtino atsparumo, nes dešimties barų slėgis veikė vidaus komponentus tarsi tektoninė plokštė, bandanti išjudinti stabilią žemės plutą. Plieniniai sparnai, išdėstyti dvidešimties laipsnių kampu, priėmė šį srautą, o jų atominis tinklas patyrė nuolatinę deformaciją, kurią akimis buvo sunku įžvelgti, tačiau ausimis – nesunku išgirsti. Metalas aimanavo, skleisdamas žemo dažnio dūžius, kurie per grindis persiduodavo į inžinierių pėdas, primindami, kad jie stovi ant ribos tarp kontroliuojamos galios ir sprogstamos griūties.
Plienas pradėjo byrėti. 1897-ųjų rudenį, bandymų metu, dvidešimties barų slėgis privertė turbinos korpusą įkaisti iki tamsiai vyšninės spalvos, o aplinkos oras aplink veleną pradėjo virpėti nuo terminio išsiplėtimo. Inžinieriai stebėjo manometrus, kurių rodyklės drebėjo tarsi užguitos, nes kiekvienas slėgio šuolis kėlė pavojų, jog vidinė matrica neatlaikys apkrovos. Baimė tapo kasdiene kolege, nes niekas tiksliai nežinojo, kada metalo plastiškumas virs trapumu ir mašina tiesiog subyrės į tūkstančius aštrių šukių, sužeisdama visus, kurie drįso prieiti per arti.
Šaltas metalas niekada nemeluoja. Kiekvienas ašmuo buvo preciziškai nušlifuotas, tačiau net ir mažiausias netikslumas molekuliniame lygmenyje tapdavo pragaištingu židiniu, kuriame kaupėsi įtampa. Kai turbina pasiekdavo tris tūkstančius apsisukimų per minutę, išcentrinė jėga bandydavo išplėšti kiekvieną detalę iš jos guoliavietės, o metalo korpusas spinduliavo karštį, kuris degino odą net per atstumą. Tai buvo ne tik techninis iššūkis; tai buvo akistata su pačia gamtos jėga, kurią žmogus bandė įkalinti besisukančiame geležies narve.
Sunkus darbas reikalavo aukų. Inžinierius Tomas, ilgus mėnesius praleidęs prie šios mašinos, jautėsi lyg pats būtų tapęs jos dalimi – jo oda buvo pilka nuo metalo dulkių, o rankos nuolat drebėjo nuo nuolatinio triukšmo. Jis stebėjo, kaip penkiasdešimties megapaskalių slėgis iškraipo turbinos ašį, ir suprato, kad jų sukurta kristalinė struktūra yra tik laikinas sprendimas. Mašina valgė pati save, o jos viduje vykstantis garo ir metalo susidūrimas palikdavo mikroskopinius randus, kurie ilgainiui tapdavo giliomis, fatališkomis įtrūkimų linijomis.
Geležis turi savo atmintį. Pasiekus 1902-uosius, turbina tapo inžinerijos viršūne, tačiau jos kūnas jau buvo pasmerktas, nes metalo nuovargis tapo nebepataisomu defektu. Kiekvienas bandymas padidinti efektyvumą tik paspartindavo neišvengiamą irimą, o inžinieriai, stebintys šį procesą, jautėsi lyg stebėtų lėtą gyvo padaro agoniją. Jie suprato, kad didžiausias pasiekimas yra kartu ir jo paties kapavietė, nes jokia medžiaga negalėjo amžinai atlaikyti tokios koncentruotos, destruktyvios galios.
Tyla po bandymų buvo kurtinanti. Kai turbina sustojo, laboratorijoje liko tik svilėsių kvapas ir vėstantis metalas, kuris retkarčiais spragsėdavo, lyg bandydamas atgauti savo pirminę formą. Inžinieriai tylėjo, nes žinojo, jog jų triumfas buvo tik iliuzija, sukurta ant trapių metalo konstrukcijų, kurios jau buvo paženklintos mirtimi. Galutinis paradoksas liko kaboti ore: mašina, kuri turėjo pakeisti pasaulį, buvo per daug galinga, kad pati galėtų išlikti nepaliesta savo griaunamosios energijos.
Viskas baigėsi lūžiu. Paskutinio bandymo metu, kai slėgis pasiekė kritinę ribą, turbinos guoliai užstrigo, o metalo aimana peraugo į kurtinantį cypimą, kuris nutraukė visą laboratorijos darbą. Tai nebuvo tiesiog gedimas; tai buvo fizikos dėsnis, kuris galutinai nugalėjo žmogaus ambiciją. Mašina sustingo, palikdama inžinierius su šalta, akivaizdžia tiesa: efektyvumas visada turi kainą, kurią galiausiai sumoka pati medžiaga, virstanti dulkėmis ir lūžusiu plienu.