Objektas: „Ferranti Mark 1“ kompiuterio atminties blokas, sudarytas iš 8000 magnetinių šerdžių matricos, integruotų į 2,4 metro aukščio plieninį rėmą. Įrenginio svoris siekė 3200 kilogramų, o jo funkcionavimas rėmėsi vakuuminiais vamzdeliais ir specifine elektrostatine atminties sistema, kurią 1951 metais Mančesteryje sukonstravo inžinieriai F. C. Williamsas ir T. Kilburnas. Projekto tikslas – sukurti pirmąjį komercinį skaitmeninį skaičiavimo įrenginį, gebantį vykdyti sudėtingus matematinius algoritmus pramoniniams tikslams.
Pagrindinis techninis barjeras rėmėsi Williams-Kilburn vamzdelių patikimumu, kurių paviršius, padengtas fosforu, privalėjo išlaikyti 1024 bitų informacijos krūvį. Inžinierius F. C. Williamsas, apsėstas idėjos pasiekti stabilų elektronų srauto fokusavimą, modifikavo katodinių spindulių vamzdelius taip, kad šie taptų dinamine atmintimi, tačiau šis sprendimas reikalavo nuolatinio „gaivinimo“ ciklo, kuris 500 kilohercų dažniu generavo nepageidaujamą elektromagnetinį triukšmą visoje sistemoje.
F. C. Williamsas savo darbo kabinete praleido 72 valandas be pertraukos, bandydamas suderinti 250 voltų įtampą, kuri buvo būtina elektronų pluošto konvergencijai, tačiau kiekvienas 0,05 milimetro nuokrypis vamzdelio centre sukeldavo duomenų atsitiktinį iškraipymą. Ši manija, siekiant mikroskopinio tikslumo, privertė jį atsisakyti visų kitų sistemos aušinimo patobulinimų, todėl operatyvinė temperatūra viduje stabiliai laikėsi ties 65 laipsniais pagal Celsijų, kas ilgainiui degradavo izoliacines medžiagas.
Vakuuminiai vamzdeliai, kurių skaičius siekė 4000 vienetų, veikė kaip šilumos šaltiniai, generuojantys 25 kilovatus energijos, o dėl netinkamos ventiliacijos struktūriniai rėmai plėtėsi 0,3 milimetro per valandą greičiu. Tokia terminė deformacija nuolat nutraukdavo kontaktus tarp atminties matricų ir procesoriaus, todėl inžinieriai buvo priversti naudoti specialų lydmetalį, kurio sudėtyje buvo didelis kiekis švino, siekiant kompensuoti metalo plėtimąsi.
Eksperimentai su 1,5 mikrofarado talpos kondensatoriais atskleidė, jog šie komponentai negalėjo atlaikyti dažnų įtampos šuolių, kuriuos sukeldavo Williams-Kilburn vamzdelių darbas. F. C. Williamsas, atsisakydamas keisti vamzdelių darbo principą, nusprendė modifikuoti maitinimo šaltinį, įvesdamas sudėtingą įtampos stabilizavimo grandinę, kuri svėrė papildomus 150 kilogramų ir dar labiau padidino bendrą šiluminę apkrovą.
Sistemos patikimumo koeficientas, matuojamas vidutiniu laiku tarp gedimų, siekė vos 45 minutes, o kiekvienas sistemos perkrovimas reiškė visų 8000 bitų atminties praradimą. Ši techninė aklavietė buvo pasiekta, kai inžinieriai suprato, jog Williams-Kilburn vamzdeliai, nors ir genialūs savo koncepcija, neturi fizinio potencialo ilgalaikiam stabilumui, nes elektronų srautas neišvengiamai erozavo fosforo sluoksnį.
Vienas komponentas – feritinės šerdies atmintis – buvo atmestas pirminiuose etapuose dėl gamybos sudėtingumo, tačiau vėliau tapo standartu pramoninėje kompiuterijoje. Šiandien šis principas, transformuotas į kietojo kūno puslaidininkines matricas, užtikrina duomenų vientisumą moderniuose procesoriuose, kur 10 nanometrų dydžio „šerdys“ atlieka tą patį informacijos saugojimo vaidmenį, kurį Williamsas bandė įgyvendinti trapiuose stikliniuose vamzdeliuose, taip užtikrindamas tylų, nenutrūkstamą skaitmeninės logikos tęstinumą per septynis dešimtmečius.