1924-ųjų lapkritį drėgmė įsiskverbė į kiekvieną „Telefunken“ stoties plyšį, o 15 kilovoltų įtampa modulatoriaus šerdyje virpėjo tarsi gyvas, piktas organizmas. Staiga, įvykus operatoriaus klaidingam fazės poslinkiui, 300 kilohercų nešlio dažnis tapo nekontroliuojamas. Kibirkštys šoko iš izoliatoriaus, išlydydamos varines apvijas per milisekundę. Metalas verkė. Viskas dingo tamsoje.
Klaida kainavo brangiai, tačiau atskleidė netikėtą tiesą apie keramikos elgseną veikiant 200 barų slėgio alyvos aušinimo sistemai. Vidiniame atominio tinklo sluoksnyje atsirado mikrotrūkiai, kurių niekas neprognozavo. Fizika neatleido. Temperatūros gradientai šokinėjo nekontroliuojamai, kol medžiaga tapo laidininku, sukeldama žaibo iškrovą, prilygstančią tektoniniam lūžiui uždaroje erdvėje.
Panaudojus kvarco priemaišas, inžinieriai tikėjosi suvaldyti 500 megavatų pikinę galią, tačiau kristalinė struktūra subyrėjo nuo menkiausio mechaninio prisilietimo. Kiekvienas osciliatoriaus generuojamas impulsas ardė molekulinius ryšius, paversdamas komponentą smulkiomis dulkėmis. Tyla tapo nepakeliama. Harmoniniai virpesiai 30 megahercų diapazone tiesiog ištrynė visus skaičiavimus iš realybės.
Atsitiktinis 3 kHz atmosferos triukšmas, susiliejęs su žmogaus sukeltais trukdžiais, sukūrė neigiamą grįžtamąjį ryšį, kuris įkaitino izoliatoriaus šerdį iki kritinės ribos. Įtampai pasiekus 50 kilovoltų, detektorius tiesiog išsilydė, palikdamas tik stiklo ir vario nuolaužų krūvą. Prietaisai mirė. Terminis triukšmas viršijo visas normas, sugriaudamas paskutines viltis apie signalo stabilumą.
Perėjus prie dažnio moduliacijos, tikėtasi išvengti mechaninio įtempio, tačiau FM signalo spektras su begaliniu šoninių juostų skaičiumi sukėlė neįtikėtiną dielektrinį nuostolį. Esant 300 megahercų dažniui, 10 kW galios siųstuvas išgarino visą apsauginį sluoksnį per sekundės dalį. Degė metalas. Sunkus, aštrus kvapas pripildė patalpą, primindamas apie žmogaus ambicijų trapumą prieš materijos dėsnius.
Vakuuminė kapsulė, sukurta siekiant apsaugoti sistemą nuo jonizacijos, tapo spąstais, kai 10^-6 torų vakuumas neišlaikė vidinės matricos skilimo. Kiekvienas moduliacijos indekso pokytis sukeldavo krūvio persiskirstymą, kuris veikė keramiką tarsi seisminis smūgis. Viskas subyrėjo. 300 gigahercų diapazono testuose atominis tinklas tiesiog nebegalėjo išsklaidyti susikaupusios energijos pertekliaus.
Matavimai rodė, kad vos 5 kvadratinių milimetrų skerspjūvio izoliatorius privalėjo atlaikyti 500 MPa slėgį, o kiekvienas įjungimas priminė žaidimą su mirtimi. Sukūrus sintetinio safyro izoliatorių, sistema išlaikė 100 kW galią be jokių pakitimų, tačiau tai tebuvo laikinos paliaubos su gamta. Ar žmogaus valia kada nors galutinai įveiks materijos pasipriešinimą?