1942-ųjų žiemą vandenyno gelmės tapo laboratorija, kurioje vyravo negailestinga hidrostatinė statistika. Kiekvienas povandeninis sonaras buvo ne kas kita, kaip 500 kilogramų sverianti plieno ir vario sankaupa, panardinta į aplinką, kurioje 10 megapaskalių slėgis veikė korpuso sandūras su brutalia, nuolatine jėga. Operatoriai, sėdintys ankštuose metaliniuose konteineriuose, jautė šį spaudimą per vibracijas, kurios sklido per laivo rėmus, primindamos, jog tarp jų ir mirtino vandens stulpo tėra kelių centimetrų storio plieno lakštas. Jie stebėjo, kaip prietaisų rodyklės drebėjo nuo menkiausio srovės svyravimo, o kiekvienas garsinis impulsas, generuojamas 2 kilovatų galios generatorių, buvo tarsi fizinis smūgis į tamsos sieną.
Pjezokeraminiai keitikliai, pagaminti iš poliarizuoto bario titanato, veikė kaip elektromechaninės konversijos ašis, kurioje 300 voltų įtampa buvo verčiama į mechaninę deformaciją. Ši medžiaga, pasižyminti dideliu dielektriniu pralaidumu, reaguodavo į elektrinį lauką keisdama savo geometrinius matmenis mikronų tikslumu. Kiekvienas ciklas priversdavo keramiką susitraukti, sukuriant 200 decibelų garso slėgio lygį, kuris vandenyje virsdavo koncentruota energijos banga. Tai nebuvo subtilus procesas; tai buvo brutali jėga, verčianti molekulinį karkasą atlaikyti nuolatinį, ritmišką tempimą, kol medžiagos nuovargis tapdavo neišvengiama grėsme visai operacijai.
Kvarco osciliatoriai, valdantys dažnio stabilumą, buvo jautrūs net menkiausiems aplinkos temperatūros pokyčiams, kurie 1942-ųjų laivų mašinų skyriuose svyravo nuo 15 iki 45 laipsnių Celsijaus. Inžinieriai privalėjo naudoti specialius alyvos aušinimo radiatorius, kad išlaikytų osciliatoriaus stabilumą, nes vos 0,5 procento dažnio nuokrypis išderindavo visą imtuvo filtrų sistemą. Šie komponentai buvo montuojami ant sunkių, antivibracinių padų, siekiant izoliuoti juos nuo laivo variklių generuojamo 50 hercų triukšmo, kuris kitu atveju būtų užgožęs bet kokį taikinio atspindį.
Vakuuminės lempos, atliekančios signalo stiprinimo funkciją, dirbo ties savo terminio atsparumo riba, skleisdamos aštrų ozono ir įkaitusio lako kvapą. Kiekviena tokia lempa, suvartojanti 15 vatų galios, buvo karščio šaltinis, kurį reikėjo aktyviai šalinti, kad stiklinis gaubtas nesutrūktų nuo staigaus aušinimo. Operatoriai dažnai keisdavo šias detales tiesiog misijos metu, degindami pirštus prisilietimais prie anodo kontaktų, kuriuose tvyrojo 250 voltų potencialas. Tai buvo rutina, reikalaujanti šaltakraujiško tikslumo, kai aplinkui tvyrojo įtampa, o kiekvienas neteisingas judesys galėjo nutraukti ryšį su gelme.
Signalų apdorojimo grandinės, sudarytos iš tūkstančių varžų ir kondensatorių, atliko sudėtingą fazinį palyginimą, siekdamos išskirti 0,001 sekundės trukmės aido impulsą iš foninio triukšmo. Šis procesas rėmėsi analogine integracija, kurioje srovės tekėjimas per kondensatorių kaupė krūvį, atitinkantį atspindėto garso intensyvumą. Jei signalas neviršydavo 5 milivoltų ribos, jis buvo laikomas nereikšmingu trukdžiu. Inžinieriai nuolat kalibravo šiuos slenksčius, suprasdami, kad per didelis jautrumas užtvindys ekraną klaidingais duomenimis, o per mažas – paslėps tikrąjį pavojų.
Antenos kryptingumo koeficientas buvo pasiekiamas per fazuotą keitiklių matricą, kurioje 16 atskirų elementų buvo išdėstyti griežta geometrija. Kiekvienas elementas veikė su 10 mikrosekundžių vėlinimu, kad garso banga suformuotų siaurą, 5 laipsnių pločio spindulį. Tai leido tiksliai nustatyti taikinio azimutą, tačiau reikalavo, kad visi elementai būtų suderinti su 0,1 procento paklaida. Bet koks mechaninis pažeidimas, atsiradęs dėl 1,025 gramo kubiniame centimetre tankio vandens pasipriešinimo, akimirksniu iškraipydavo spindulio formą, paversdamas sistemą akla.
Katodinių spindulių vamzdis, rodantis atstumą, buvo sudėtingas prietaisas, kuriame elektronų pluoštas, veikiamas elektromagnetinių ričių, brėžė šviesos liniją ekrano paviršiuje. Šis pluoštas buvo fokusuojamas 5000 voltų įtampa, o jo skersmuo neviršijo 0,5 milimetro. Operatoriai stebėjo šį švytėjimą valandų valandas, ieškodami ryškesnio taško, kuris žymėtų atspindį nuo povandeninio objekto. Akys pavargdavo nuo nuolatinio kontrastų vertinimo, todėl dažnai buvo naudojami tamsūs filtrai, mažinantys akių nuovargį, bet kartu ir slopinantys silpnus signalus.
Akustinė varža, priklausanti nuo vandens druskingumo (vidutiniškai 35 promilės) ir temperatūros, diktavo garso sklidimo greitį, kuris svyravo apie 1480 metrų per sekundę. Kiekvienas inžinierius turėjo savo lenteles, kuriose pagal nuskendusį termometrą apskaičiuodavo korekcijos koeficientą. Tai buvo sausas, skaičiais grįstas darbas, kuriame nebuvo vietos klaidoms. Jei operatorius pamiršdavo įvertinti 2 laipsnių temperatūros pokytį, atstumo matavimo paklaida galėjo viršyti 50 metrų, o tai mūšio lauke reiškė skirtumą tarp sėkmės ir visiškos nesėkmės.
Konstrukcijos patikimumas priklausė nuo sandariklių, pagamintų iš presuotos gumos ir metalinių žiedų, kurie privalėjo atlaikyti 15 barų slėgį. Šie komponentai buvo nuolat tikrinami, nes drėgmė, prasiskverbusi į vidų, sukeldavo trumpuosius jungimus, kurie dažniausiai baigdavosi transformatorių perdegimu. Inžinieriai naudojo silikagelio paketus, kad išlaikytų vidinę erdvę sausą, tačiau nuolatinė kondensacija, susidaranti dėl metalo ir aplinkos temperatūros skirtumo, išlikdavo pagrindiniu techniniu iššūkiu.
Sistemos galutinis pajėgumas rėmėsi paradoksu: kuo galingesnis buvo siunčiamas impulsas, tuo greičiau kaito keitiklio keraminė struktūra, ribodama veikimo ciklų dažnumą. Jei operatorius viršydavo 10 ciklų per minutę ribą, medžiagos audinys pasiekdavo kritinę temperatūrą, prarasdamas pjezoelektrines savybes. Tai buvo griežta fizikinė riba, kurios nebuvo įmanoma peržengti be aktyvaus aušinimo sistemos pertvarkymo, o tai laivo sąlygomis būdavo neįmanoma. Inžinieriai likdavo įstrigę tarp poreikio matyti toliau ir būtinybės saugoti įrangą nuo savaiminio susinaikinimo.