1913-ųjų sausio rytą Oppau gamyklos ceche mano pirštų galai stingo, liesdami 150 milimetrų storio ketaus sieneles, kurios privalėjo atlaikyti vandenilio difuzijos sukeltą dekarbonizaciją. Mes stebėjome, kaip 0,02 procento anglies nuostolis plieno lydinyje per parą tapo skaičiuojamuoju rodikliu, nulemiančiu, ar reaktoriaus korpusas išlaikys 200 barų apkrovą, ar virs skeveldromis. Metalas alsavo. Jutau, kaip per prietaisų skydelį perduodama vibracija, kurios dažnis siekė 60 hercų, rezonavo su mano krūtinės ląsta, primindama apie sistemos viduje pulsuojantį 30 kubinių metrų per valandą dujų srautą.
Kiekvienas vožtuvo pasukimas reikalavo sinchronizuoti 450 laipsnių Celsijaus temperatūros gradientą, nes 5 laipsnių nuokrypis akimirksniu išbalansuodavo katalizinį sluoksnį. Mes dirbome su geležies oksido granulėmis, kurių 3 milimetrų skersmuo buvo optimizuotas taip, kad 1200 kvadratinių metrų paviršiaus ploto viename kilograme būtų maksimaliai išnaudota amoniako sintezei. Tyla slėgė. Inžinerinis tikslumas reikalavo, kad kiekvienas vandenilio molekulės susidūrimas su katalizatoriaus aktyviuoju centru vyktų esant 0,3 sekundės sąlyčio trukmei, kitaip reakcijos išeiga nukrisdavo žemiau 10 procentų ribos.
Stebėjau manometro rodyklę, kuri svyravo ties 205 barų riba, ir skaičiavau, kiek milisekundžių liko iki kritinio slėgio viršijimo, galinčio sukelti vandenilinį trapumą. Plieno atomų gardelėje vandenilis judėjo kaip parazitas, užpildydamas tarpmazgines vietas ir didindamas vidinius įtempius iki 400 megapaskalių, kol medžiagos takumo riba tapo tik teorine sąvoka. Deguonies trūkumas. Mūsų plaučiai degė nuo chloro pėdsakų, kurie netyčia patekdavo į sistemą, nuodydami katalizatorių ir priversdami mus keisti visą 500 kilogramų masės užkrovą per mažiau nei aštuonias valandas.
Sistemos širdyje cirkuliuojantis dujų mišinys reikalavo 1,5 kilovato galios kompresorių, kurie veikdami be perstojo skleidė žemą, ausis draskantį ūžesį, rodantį mechaninį nusidėvėjimą. Mes matavome tepalo slėgį stūmokliuose, kuris privalėjo išlikti stabilus 15 barų lygyje, kitaip trintis tarp plieninių paviršių sukeldavo lokalų perkaitimą iki 600 laipsnių Celsijaus. Metalas lydėsi. Šilumos mainų įrenginiuose vandens garų kondensacija buvo valdoma 2,2 barų slėgio skirtumu, užtikrinant, kad amoniako koncentracija dujų sraute neviršytų 18 procentų, nes kitaip reakcijos pusiausvyra nusisuktų į priešingą pusę.
Mano užduotis buvo stebėti adiabatinį temperatūros kilimą reaktoriaus viršutinėje dalyje, kur kiekvienas molis susidariusio produkto išlaisvindavo papildomą šilumą, grasinančią išlydyti vidinius pertvarų laikiklius. Mes naudojome termoporas, kurių jautrumas siekė 0,1 milivolto vienam laipsniui, tačiau net ir šis tikslumas neapsaugojo nuo 2 procentų paklaidos, kylančios dėl elektromagnetinių laukų ceche. Viskas dūžta. Įtampa tarp mano atsakomybės ir fizikos dėsnių pasiekdavo piką, kai matydavau, kaip flanšų sandarikliai, pagaminti iš vario ir asbesto kompozito, pradėdavo praleisti mikroskopinius dujų kiekius, palikdami juodus nudegimo pėdsakus ant šviesaus betono.
Kiekviena darbo valanda kainavo 800 kilovatvalandžių elektros energijos, kurią sunaudodavo vien tik dujų cirkuliacijos siurbliai, palaikantys 1000 kubinių metrų per valandą debitą. Mes buvome priversti balansuoti ant ribos, kurioje 98 procentų vandenilio grynumas buvo būtina sąlyga, kad katalizatorius išliktų aktyvus ilgiau nei 3000 valandų. Šaltis kaustė. Skystas amoniakas, kurį išgaudavome aušindami dujas iki -20 laipsnių Celsijaus, tekėjo per plonus vamzdelius, primindamas, kad ši milžiniška jėgainė egzistuoja tik tam, kad atšaldytų save pačią savo produkto pagalba.
Analizuojant gamybos rodiklius, matėme, kad 15 procentų visos sistemos energijos buvo prarandama dėl šilumos nuostolių per izoliacijos sluoksnius, kurių storis siekė 200 milimetrų. Mes keitėme silikatinius blokus, jausdami, kaip jų dulkės nusėda ant odos, maišydamosi su prakaitu ir tepalais, kol tapome neatsiejama šios industrinės mašinos dalimi. Mechanika triumfuoja. Paskutinis patikrinimas parodė, kad 0,05 procento nuotėkis per sandariklius buvo norma, su kuria privalėjome susitaikyti, nors kiekvienas toks nuotėkis reiškė lėtą aplinkos atmosferos užteršimą azoto junginiais.
Galiausiai, stebint, kaip 12 metrų ilgio distiliavimo kolonos siūbuoja nuo viduje tvyrančio slėgio, supratau, kad mūsų pastangos suvaldyti molekulinį chaosą tėra iliuzija, palaikoma tik nuolatine priežiūra ir medžiagų keitimu. Mes kūrėme sistemą, kuri pati save suvartojo, kurios konstrukciniai elementai, veikiami 500 megapaskalių tempimo jėgos, turėjo ribotą gyvavimo ciklą, apskaičiuotą iki paskutinės sekundės. Viskas baigiasi. Paradoxas slypėjo tame, kad kuo efektyviau dirbo mūsų įrenginiai, tuo greičiau artėjo jų fizinis sunykimas, įrodydamas, jog didžiausias pasiekimas yra tik lėtas, kontroliuojamas sistemos griuvimas.