Rūdžių sluoksnis ant Berkeley ciklotrono geležies polių tapo vientisa, sluoksniuota membrana, kurios tamsiai ruda spalva atskleidžia dešimtmečius trukusį lėtą oksidacijos procesą. Ši 1500 kilogramų masė dabar guli įaugusi į betoninį pagrindą, o jos atomų tinklas, kažkada priverstas virpėti 1.5 Tesla magnetiniame lauke, tapo nejudriu, geologiniu objektu. Matome nebe įrankį, o metalinę fosiliją, kurios žalvario komponentai, veikiami drėgmės, pasidengė melsvai žaliais vario karbonatais, liudijančiais apie ilgą ir tylų grįžimą į gamtinę būseną.
Prieš šią ramybę, 1932-ųjų kovo mėnesį, Ernestas Lawrence’as priėmė sprendimą, kuris nulėmė mašinos likimą. Jis atsisakė sustabdyti eksperimentą, nepaisydamas 10⁻³ Torr slėgio svyravimų, kurie rodė mikroskopinį, bet mirtiną vaško sandariklio irimą. Jo tikslas buvo pasiekti 12 MHz dažnį, kad vandenilio jonai paklustų pagreitinimui, tačiau šis skubėjimas pavertė vakuuminę kamerą nebe izoliuota arena, o nestabilia plazmos plėtra. Kiekvienas varžtas, kiekviena suvirinimo siūlė tada kentė 4200 niutonų jėgą vienam linijiniam centimetrui, o inžinierius tikėjosi, kad fizika nusileis jo valiai.
Kambaryje tvyrojo aštrus ozono kvapas, sumišęs su įkaitusios alyvos ir deginamos izoliacijos tvaiku. Kai 400 amperų srovė prasiveržė per žalvarines detales, ciklotronas išleido rezonansinį cypimą – metalo klyksmą, kurį Lawrence’as priėmė kaip triumfą, o ne kaip konstrukcijos deformaciją 0.4 milimetro ribose. Jis stebėjo, kaip 15 kW galios RF laukas, skirtas protonams, staiga virto jų naikintoju, plazmos tiltui tarp „dee“ elektrodų sujungus visą sistemą į vieną nekontroliuojamą grandinę.
M. Stanley Livingstonas, stebėdamas prietaisus, matė, kaip temperatūra žalvario elektrodų viduje per 1.8 sekundės pasiekė 680°C. Tai buvo ta akimirka, kai 120 MPa takumo riba buvo peržengta, o metalas prarado savo atsparumą, tapdamas klampia, deformuojama medžiaga. Lawrence’as nesustojo, nes jo akys buvo prikaustytos prie fotografinių plokštelių, kurios fiksavo elektronus, skriejančius priešinga magnetinio lauko vektoriui kryptimi. Ši anomalija – plazmos lęšiavimas – buvo atsitiktinė, bet fundamentali tiesa, kurią inžinieriai užfiksavo savo klaidos kaina.
Vėliau įdiegta „Fast-Kill“ vakuuminė apsauga, kurioje Pirani daviklis nutraukdavo srovę per 0.5 milisekundės, jei slėgis viršydavo 5x10⁻⁵ Torr, buvo tik vėlyvas bandymas ištaisyti tai, kas jau buvo įrašyta į mašinos fizinę atmintį. Varį pakeitus vandeniu aušinamu vario-nikelio lydiniu, inžinieriai bandė suvaldyti 4.2 MJ energijos išsisklaidymą, tačiau jie niekada neatsikratė baimės dėl tos pirmosios, lemtingos klaidos. Sistema, kurios energija siekė 1.2 MeV, tapo amžinu priminimu apie trapumą.
Dabar ši mašina yra tik 27 colių skersmens metalo liekana, kurios svoris, nors ir nepakitęs nuo 1932-ųjų, dabar slegia žemę kitokia, entropine jėga. Geležies poliai, kadaise generavę galingą srautą, dabar yra padengti rausva, trapia oksido danga, o jų struktūrinis vientisumas yra visiškai prarastas. Tai nėra griuvėsiai, o materijos ciklo dalis, kurioje kiekvienas atomas lėtai juda link pusiausvyros su aplinka.
Entropija, būdama vieninteliu sąžiningu inžinieriumi, transformuoja precizines detales į dirvožemio dalį, paversdama Lawrence’o ambiciją geologiniu sluoksniu. Metalas, išlydytas iš rūdos ir priverstas tarnauti mokslo tikslams, grįžta į savo pradinę, neorganinę formą, palikdamas tik klausimą: ar plazmos lęšiavimo efektas buvo atsitiktinumas, ar neišvengiama fizikos išraiška, paslėpta už 10⁻⁶ Torr ribos? Ciklotronas nebeveikia, tačiau jo metalas, susimaišęs su Berkeley dirvožemiu, tebeturi tą patį, 1500 kilogramų siekiantį svorį, dabar jau amžinai įspaustą į planetos plutą.