1935-aisiais Orfordness pakrantės angaruose vyravo drėgmė, kurią inžinieriai bandė įveikti ne tik izoliacija, bet ir nuolatiniu 25 MHz dažnio generavimu. Magnetronas, šios sistemos širdis, privalėjo išlaikyti stabilią elektromagnetinę emisiją, tačiau 100 kW galios riba tapo neįveikiama kliūtimi, nes vidinė matrica neatlaikydavo terminio krūvio. Metalas skilo. Varinės anodo sienelės, veikiamos intensyvaus elektronų bombardavimo, deformavosi, prarasdamos mikronų tikslumą, būtiną rezonansui palaikyti.
Siekdami pažaboti šį karštį, mechanikai montavo aušinimo sistemas, kurios 5 barų slėgiu varė distiliuotą vandenį per kanalus, tačiau skystis akimirksniu virsdavo garų burbulais. Fizika neatleido klaidų. Kiekvienas 10 μs trukmės impulsas skrodė vakuumo kamerą, palikdamas ant stiklo sienelių juodus apanglėjimo pėdsakus, kurie liudijo apie nekontroliuojamą jonizaciją.
Plieniniai laikikliai, turėję užtikrinti magnetrono stabilumą, vibracijos metu nuolat atsilaisvindavo, sukeldami rezonansinius dažnius, kurie naikindavo signalo grynumą. Skaičiavimai buvo tikslūs. Vis dėlto, kiekvienas varinis elementas, veikiamas elektromagnetinio lauko, plėtėsi netolygiai, priversdamas kristalinę struktūrą patirti struktūrinį nuovargį, kol galiausiai įrenginys tapdavo nebetinkamas eksploatacijai.
Vakuuminės sandūros, turėjusios atskirti vidinę kamerą nuo išorinės aplinkos, prarasdavo hermetiškumą dėl temperatūros svyravimų, siekiančių 300 laipsnių Celsijaus per sekundę. Dujos verždavosi į vidų. Jonizacija akimirksniu užgesindavo generuojamą signalą, palikdama ekranus visiškai tuščius, o Watson-Watt komandą priversdavo iš naujo ardyti visą mazgą.
Kvarciniai izoliatoriai, pakeitę pirminius keraminius elementus, leido pasiekti pusiausvyrą tarp milžiniškos galios ir sistemos stabilumo. Tikrovė priešinosi. Ši permatoma detalė tapo visos sistemos atrama, laikančia didžiulę įtampą savo trapioje, bet karščiui atsparioje vidinėje matricoje, kol inžinieriai stebėjo, kaip metalo laužas virsta veikiančiu prietaisu.
Antenos konstrukcija, sudaryta iš dešimties dipolių, išdėstytų tiksliai 10 metrų atstumu, patirdavo vėjo gūsius, kurie veikė sistemą tarsi tektoninės jėgos. Kiekvienas dipolis privalėjo išlaikyti griežtai suderintą fazę, tačiau metaliniai strypai linko, keisdami signalo kryptingumą. Niekas nebuvo saugu. Plieninių lynų įtempimas tapo vieninteliu būdu išlaikyti dipolius statiškoje padėtyje, užtikrinant 10 dB antenos stiprinimą.
Priėmimo traktas, naudojantis superheterodinį detektorių, susidūrė su triukšmo lygiu, kuris užgoždavo visus grįžtančius atspindžius. Jautrumas, siekiantis -80 dBm, reikalavo, kad kiekvienas elektrinis kontaktas būtų lituojamas sidabro lydiniu, siekiant išvengti oksidacijos sukeliamo pasipriešinimo. Tikslumas buvo viskas. Kiekvienas elektronų šuolis vidinėje matricoje turėjo būti saugomas, o operatoriai privalėjo išmokti atskirti tikrąjį orlaivio atspindį nuo elektrinio šlamšto.
Katodinių spindulių vamzdis, tapęs galutiniu informacijos atvaizdavimo įrankiu, veikė ant ribos, nes nuolatinis 25 Hz impulsų pasikartojimas degino fosforo sluoksnį. Vaizdas blėso. Kiekvienas taškas ekrane buvo tarsi šviesos mirksnis tamsioje jūroje, žymintis paties vamzdžio degradaciją, todėl inžinieriai nuolat ieškojo ribos tarp ryškumo ir prietaiso ilgaamžiškumo.
Sistemos skenavimo greitis – vienas apsisukimas per minutę – reikalavo milžiniškos energijos ir preciziškų krumpliaračių, kurie buvo sutepti tirštu alyvos sluoksniu. Guoliai girgždėjo. Drėgmė ir druska nuolat graužė mechaninę platformą, o inžinieriai žinojo, kad jei tik vienas komponentas užstrigs, visa 100 km siekianti stebėjimo zona taps akimirksniu aklina.
Matematinis modeliavimas, naudojant radaro lygtį, tapo jų biblija, kurioje kiekvienas kintamasis buvo išgrynintas per bandymus. Priklausomybė nuo atstumo ketvirtuoju laipsniu reiškė, kad atstumo padvigubinimas reikalavo neproporcingai didelio galios didinimo. Tai buvo aklavietė. Galutinis suvokimas atėjo staiga: esminis proveržis pasiekiamas ne didinant galią, o didinant priėmimo jautrumą, taip atrandant, kad švaresnis signalas yra pranašesnis už brutalią jėgą.
Galutinis radaro sistemos testavimas parodė, kad 100 km diapazonas yra realus, tačiau tik esant idealiam orui ir puikiai suderintai aparatūrai. Debesys trukdė. Kiekvienas kritulių debesis ar temperatūros inversija atmosferoje iškraipydavo signalą, sukurdami vaiduokliškus atspindžius, kuriuos inžinieriai išmoko interpretuoti, atskirdami gamtos dėsnius nuo metalinių orlaivių siluetų.
Sistemos kaina buvo ne tik pinigai, bet ir inžinierių sveikata, nuolat veikiama aukšto dažnio spinduliuotės bei streso, kai jie gyveno angaruose, kvėpavo ozonu ir metalo dulkėmis. Kaina buvo sumokėta. Kiekvieną kartą įjungus siųstuvą, oras aplink anteną įsielektrindavo, sukeldamas plaukų pasišiaušimą ir keistą metalo skonį burnoje – tai buvo kasdienė realybė.
Žvelgiant į tą 1935-ųjų sistemą, matyti ne tik pasiekimas, bet ir akivaizdus techninis ribotumas, nes magnetronas visada išliks jos didžiausia silpnybe, balansuojančia tarp veikimo ir susinaikinimo. Impulsas buvo sprogimas. Kiekvienas atspindys – trapus ryšys su realybe, kurio patikimumas priklausė nuo to, ar kvarcinis izoliatorius atlaikys kitą ciklą, ar vario lydinys vėl nepradės lydytis nuo vidinės kaitros.
Paradoksalu, kad būtent ši neįtikėtina įtampa ir nestabilumas leido pasiekti rezultatus, kokių niekas nesitikėjo, sukuriant galingą įrankį iš medžiagų, kurios tam nebuvo skirtos. Viskas buvo laikina. Tai nebuvo tobulas mechanizmas, o veikiau įrodymas, kad žmogaus užsispyrimas gali priversti net netobulą techniką dirbti, paliekant atvirą klausimą: ar sistema aptiko taikinį, ar pati tapo savo pačios triukšmo įkaite?