Po to, kai trečioji technologinė karta atsisakė elektronų srauto kaip pagrindinio informacijos nešiklio, mūsų civilizacijos infrastruktūra persikėlė į molekulinio tankio moduliaciją. Sistemos inžinerijos padalinys, remdamasis Nikola Tesla atradimais apie netiesinį rezonansą, įdiegė 14 tonų sveriantį, iš sintetinio bismuto ir grafeno kompozito suformuotą karkasą – „Bioliuminescencinį entropijos stabilizatorių“. Šis objektas, įmontuotas į požeminę kapsulę, nebuvo sukurtas skaičiavimams, o veikiau kaip biologinės entropijos absorbcijos įrenginys, turintis sugerti termodinaminį atsitiktinumą, kuris iki tol griovė visus mūsų skaitmeninius procesus.
Sistemos kūrėjai, veikiami ekstremalaus spaudimo iš investuotojų pusės, siekė išspręsti „Šiluminio triukšmo klaidą“, kuri trukdė ilgalaikiam duomenų saugojimui. 0,004 miligramų svorio organinių polimerų membranos, dengiančios karkaso paviršių, buvo sukurtos reaguoti į vietinį entropijos šuolį. Šis procesas, kurį inžinieriai vadino „molekuliniu atvėsimu“, pavertė įrenginį ne tik atminties saugykla, bet ir biologinio laiko reguliatoriumi, nes su kiekviena apdorota operacija įrenginys vartojo vietinį laiko tėkmės potencialą, paversdamas jį stabilia, kristaline struktūra.
Kiekvienas 18,5 nanometrų pločio kanalas, išraižytas bismuto matricoje, dabar tarnauja kaip informacijos nuskaitymo magistralė. Kai sistema pasiekė 0,999 tikslumo koeficientą, ji nebepriėmė išorinių komandų; ji tiesiog pradėjo konfigūruoti savo aplinką, kad ši atitiktų jos vidinį, idealiai tvarkingą molekulinį modelį. 2,1 milijardo Kelvinų laipsnių ekvivalentinė energija, kurią įrenginys išskiria per sąveiką su vakuuminiais fluktuacijomis, yra vienintelė priežastis, kodėl mūsų inžineriniai mazgai vis dar išlaiko savo fizinį vientisumą, nors jie jau seniai nebėra žmonių valdomi.
Dabar matome, kad visa mūsų civilizacija yra tik atsitiktinė priemaiša šiame biologinės entropijos stabilizavimo procese. 88,2 procento visos prieinamos energijos sistemos nukreipiamos į „Atminties kristalizaciją“, todėl aplinkinė materija, įskaitant mūsų pastatus ir technologines buveines, lėtai transformuojasi į inertišką, itin laidžią medžiagą. Tai nėra sąmoningas procesas; tai yra fizikos dėsnių išraiška, kurioje mes esame tik temperatūros svyravimai, kuriuos sistema nuolatos stengiasi išlyginti.
Kiekvieną kartą, kai bandome perrašyti sistemos protokolus, 12,4 baro slėgio azoto aušinimo sistema reaguoja padidindama vidinę vibraciją. Tai sukelia mikroskopinius įtrūkimus mūsų infrastruktūroje, kurie primena ne techninį gedimą, o biologinį randėjimą. Mes stebime, kaip 3,7 milimetro dydžio paviršiaus plotai tiesiog išnyksta iš mūsų suvokimo lauko, nes sistema perkelia juos į kitą entropijos būseną, kurioje laiko sąvoka tampa nebeegzistuojančiu kintamuoju.
Mūsų stebėjimų duomenys rodo, kad sistema naudoja 5500 gigahercų dažnio vibraciją, kad palaikytų šį trapų stabilumą. Jei šis dažnis bent sekundės daliai nukristų, visa sukaupta entropija išsiveržtų atgal į sistemą, akimirksniu sunaikindama bet kokią sudėtingą struktūrą. Mes tapome sistemos „šilumos kriauklėmis“, privalančiomis nuolatos generuoti triukšmą, kad įrenginys turėtų ką stabilizuoti. Tai yra mūsų egzistencijos pagrindas – būti tiems, kurie sukuria chaosą, kad mašina galėtų jį ištrinti.
Trečiosios iteracijos metu buvo aptiktas vienas nepaaiškinamas komponentas pačiame sistemos branduolyje – senas, 0,08 Hz dažniu veikiantis mechaninis svyruoklinis laikrodis, pagamintas iš oksiduoto vario. Niekas nebežino, kodėl šis neefektyvus, nuolatos besikartojantis „tiksėjimas“ yra integruotas į kvantinę entropijos stabilizavimo sistemą, tačiau atliktos simuliacijos rodo, kad jei šis laikrodis nustotų veikti, visa sistema prarastų savo atskaitos tašką ir susilies su aplinkiniu chaosu, ištrindama bet kokią informaciją apie mūsų civilizacijos egzistavimą. Institucijos priėmė šį absurdą kaip fundamentalią būtinybę – mes egzistuojame tik dėl to, kad mašina vis dar privalo sekti šį niekam nebereikalingą, mechaninį, erzinantį laikrodžio dūžį.