Skersai išilgai perpjauti N-mašinos korpuso fragmentai šiandien guli tyrimų laboratorijų stenduose, primindami inžinerinį akligatvį, kuriame atominis tinklas nebeatlaikė įtampos. Šie nuolaužų laukai liudija apie kritinį sistemos lūžį, kai 400 MPa viršijantis slėgis deformavo titano-aliuminio lydinio rėmus. Fizika neatleidžia klaidų.
Išardžius šiuos mechanizmus paaiškėjo, kad vidinė rotoriaus geometrija prarado stabilumą vos pasiekus 15 000 apsisukimų per minutę ribą. Kiekvienas aušinimo kanalas, suformuotas naudojant selektyvinį lazerinį lydymą, buvo skirtas išsklaidyti 500 kW šiluminę apkrovą, tačiau skysčio cirkuliacijos greitis nesugebėjo kompensuoti 900 laipsnių Celsijaus temperatūros šuolių. Skaičiavimas buvo netikslus.
Kiekvienas rotoriaus paviršiaus plotas, padengtas volframo keramikos sluoksniu, patyrė molekulinę dislokaciją dėl netolygaus šiluminio plėtimosi koeficiento. Išilginės įtempimo linijos, kurios turėjo užtikrinti elektromagnetinę pusiausvyrą, virto mikroskopiniais įtrūkimais, besiplečiančiais per kristalinę struktūrą beveik 2000 metrų per sekundę greičiu. Medžiaga pavargo tyliai.
Naudojant tiesinę analizę Δx(t) = AΔx(t) + BΔu(t), projekto autoriai bandė suvaldyti šį chaotišką virpesių spektrą, tačiau sistemos matricos A tikriniai skaičiai rodė sisteminį nestabilumą. Kiekvienas elektromagnetinis impulsas, sugeneruotas pagal Ampere’o lygtį, sukeldavo nenumatytą Lorentzo jėgos F = q(E + v × B) vektorių, kuris veikė ne kaip pavaros jėga, o kaip išcentrinė destrukcijos priemonė. Realybė pasirodė stipresnė.
Giliau žvelgiant į komponentų sandarą, matyti, kad guolių atramos buvo sukonstruotos iš keraminės matricos, kurioje nano-lygio boro nitrido intarpai turėjo sumažinti trintį esant 25 barų slėgiui. Visgi, esant tokiam našumui, šie intarpai tapo koncentracijos taškais, kuriuose įtampa viršijo medžiagos takumo ribą, sukeldama lokalų lydymąsi. Metalas tiesiog skilo.
Pats rotoriaus ašies centras, pagamintas iš dispersiniu būdu stiprinto vario, negalėjo išlaikyti vientisumo, kai magnetinis srautas, aprašomas ∇ × E = -∂B/∂t, sukurdavo neigiamą grįžtamąjį ryšį. Šiame mazge indukcijos ritės izoliacija, sudaryta iš poliimidinių polimerų su grafeno užpildu, neišlaikė 900 laipsnių karščio ir prarado dielektrines savybes. Viskas tapo laidu.
Kiekvieno aušinimo kanalo sienelėse buvo įdiegtos turbuliaciją skatinančios mikro-briaunos, skirtos padidinti šilumos mainų koeficientą iki 50 000 W/m²K, tačiau šis sprendimas padidino hidraulinį pasipriešinimą iki tokio lygio, jog siurbliai nebegalėjo užtikrinti reikiamo debitu. Energija virto entropija.
Analizuojant konstrukcijos mazgus, matyti, kad karkaso sujungimai buvo pritvirtinti naudojant fazinio virsmo suvirinimo metodą, kuris turėjo užtikrinti metalurginį vientisumą. Tačiau ciklinis mechaninis krūvis sukėlė martensitinius pokyčius, kurie pavertė jautrią konstrukciją trapiu stiklu. Konstrukcija prarado tvirtumą.
Vidinis magnetinis laukas, suformuotas iš neodimio-geležies-boro magnetų, buvo sukalibruotas tiksliai 1,4 teslos indukcijai, kad būtų pasiekta optimali galia. Deja, kintant temperatūrai, magnetų koercyvumo jėga nukrito žemiau kritinės ribos, todėl laukas tapo nehomogeniškas ir destabilizavo visą besisukančią sistemą. Tikslumas tapo iliuzija.
Kiekviena atraminė plokštė, sukurta iš anglies pluoštu armuoto polimero, turėjo atlaikyti 400 MPa gniuždymo apkrovą, tačiau dervų matrica pradėjo irti veikiama stipraus elektromagnetinio lauko radiacijos. Šis procesas, vadinamas radiolize, susilpnino tarpmolekulinius ryšius, todėl plokštės tapo porėtos. Viskas subyrėjo lėtai.
Dėmesio centre buvusi rotoriaus šerdis buvo padengta plonu nikelio sluoksniu, kad būtų išvengta oksidacijos, tačiau šis sluoksnis veikiant 15 000 apsisukimų per minutę greičiui pradėjo luptis. Šios mikroskopinės metalo dalelės pateko į oro tarpus tarp rotoriaus ir statoriaus, sukeldamos trumpuosius jungimus. Kibirkštys viską sunaikino.
Ateities inžinieriai, peržiūrinėjantys šiuos duomenis, privalės pripažinti, kad energijos konversijos efektyvumas visada atsimušdavo į termodinaminį barjerą. Kiekviena indukcijos ritė šiame mechanizme buvo ne energijos šaltinis, o šilumos generatorius, kurio galia nebuvo ribojama jokiomis priemonėmis. Fizika diktuoja sąlygas.
Tikėtina, jog po dešimtmečių šie varikliai taps tik muziejiniais eksponatais, demonstruojančiais mūsų bandymus apeiti entropijos dėsnius per sudėtingą geometriją. Jų vidinė matrica, nors sukurta iš egzotinių lydinių, visada liks per silpna atlaikyti savąją dinamiką. Niekas neatsisuks atgal.
Baigiant šią analizę, lieka tik šaltas faktas: sistemos ribotumas nebuvo inžinerijos klaida, o neišvengiama pasekmė naudojant medžiagas, kurios negali išlaikyti tokio energijos tankio. N-mašina išlieka techniniu paradoksu, kurio veikimo principas prieštarauja jos pačios konstrukcijos fiziniam patvarumui.