1912-ųjų vasarą, toli nuo Liudvigshafeno triukšmo, laboratorijos rūsyje užsidaręs Fritzas Haberis stebėjo, kaip 0,4 metro skersmens kvarcinis vamzdis, pripildytas osmio katalizatoriaus, lėtai keičia savo skaidrumą. Šis trapus instrumentas, kainavęs daugiau nei nedidelis dvaras, buvo skirtas ne pramoninei gamybai, o atominių jungčių manipuliacijai, kurią jis laikė savo gyvenimo kūriniu. Haberis, pasižymėjęs beveik patologiniu atkaklumu, asmeniškai prižiūrėjo kiekvieną stiklo pūtimo ciklą, baimindamasis, kad menkiausia mikroskopinė priemaiša kvarco struktūroje sugriaus visą eksperimento logiką. Jo tikslas buvo pasiekti 98 procentų grynumo reakciją, ignoruojant faktą, kad pats kvarcas, veikiamas 600 laipsnių temperatūros, pradėjo rodyti negrįžtamo struktūrinio irimo požymius.
Kvarco matrica, nors ir chemiškai inertiška, neatlaikė nuolatinio 150 barų slėgio pulsavimo, kuris ėmė formuoti nematomus mikroįtrūkimus palei kristalines ašis. Haberis, stebėdamas per mikroskopą, kaip stiklas įgauna pieno baltumo atspalvį, atsisakė pripažinti, kad jo pasirinkta medžiaga turi fizikinę atmintį, kaupiančią kiekvieną slėgio svyravimą kaip mirtiną įtampą. Kai 1913-ųjų spalį vamzdis galutinai skilo, garsas nebuvo sprogimas, o greičiau ilgas, sielvartingas metalo ir stiklo atodūsis, išlaisvinęs suslėgtas dujas į laboratorijos orą. Šis momentas tapo lūžiu, kai Haberis suprato, jog jo laboratorinė elegancija niekada neperžengs pramoninės grubybės slenksčio.
Ši nesėkmė privertė mokslininką atsisakyti brangių, tačiau trapių medžiagų, pereinant prie pramoninio plieno legiravimo metodų, kuriuos vėliau ištobulino Carlas Boschas. Plieno lydinys, kuriame buvo naudojama 0,8 procento mangano priemaiša, tapo naujuoju standartu, pakeitusiu ankstesnį, per daug trapų anglies pagrindo metalą. Šis pokytis pareikalavo 300 tūkstančių darbo valandų, skirtų bandymams su įvairiais aušinimo skysčiais, siekiant stabilizuoti metalo gardelę po kiekvieno terminio ciklo. Kiekvienas naujas reaktoriaus korpusas svėrė 5000 kilogramų, o jo gamybai buvo naudojamos pritaikytos didelio kalibro artilerijos krosnys, kurios anksčiau gamino tik karinės paskirties vamzdžius.
Inžinerinis iššūkis persikėlė į sandarinimo sritį, kur 0,05 milimetro storio varinės tarpinės privalėjo išlaikyti hermetiškumą esant 550 laipsnių temperatūros gradientui. Kiekvieną kartą, kai sistema pasiekdavo 250 atmosferų, varis, veikiamas difuzijos, įsiskverbdavo į plieno mikroporas, sukeldamas vadinamąjį „vario trapumą“, kuris anksčiau ar vėliau privesdavo prie katastrofiško komponento suirimo. Haberis, matydamas šį procesą, reikalavo keisti tarpines kas 72 darbo valandas, nepaisant to, kad tai stabdė visą gamybos srautą ir kainavo 5000 markių per kiekvieną techninę prastovą.
Ši techninė kova su medžiagų nuovargiu transformavo visą gamyklos struktūrą, paversdama ją nebe chemine laboratorija, o milžinišku mechaniniu laikrodžiu, kuriame kiekvienas vožtuvas buvo suderintas 0,01 sekundės tikslumu. Darbuotojų komandos, dirbusios pamainomis, išmoko atpažinti besiartinantį metalo lūžį pagal specifinį ultragarsinį virpesį, kurį skleidė įsitempiantis plienas. Šis žmogiškasis faktorius – gebėjimas „išgirsti“ mašiną – tapo svarbesniu rodikliu nei bet koks manometras, nes fizika, uždaryta į metalinį narvą, nuolat ieškojo būdų išsiveržti per silpniausią tašką.
Ironiška, bet Haberio atkaklumas sukurti tobulą sintezės aparatą atvedė prie to, kad jis prarado bet kokį ryšį su savo pirminiu humanitariniu tikslu – išgelbėti žmoniją nuo bado per sintetines trąšas. Vietoj to, jo sukurta technologija tapo neatsiejama nuo sprogmenų pramonės, nes amoniako oksidacija leido gaminti azoto rūgštį pramoniniu mastu, reikalingą TNT ir kitų karinių medžiagų sintezei. Aparatas, kuris turėjo maitinti dirvą, tapo ginklu, pakeitusiu karo pobūdį, nes galimybė gaminti amuniciją be priklausomybės nuo Čilės salietros importo suteikė Vokietijai penkerių metų strateginį pranašumą.
Tai buvo techninis triumfas, kuris pasiekė tikslą, tačiau visiškai pakeitė to tikslo prasmę. Kiekvienas amoniako kilogramas, pagamintas šiame reaktoriuje, nešė dvigubą naštą: jis galėjo tapti derlių didinančiu nitratu arba mirtį nešančiu užtaisu, o inžinerinis tikslumas, kurį Haberis taip puoselėjo, tapo abejingu įrankiu, tarnaujančiu abiem pusėms vienu metu. Ar įmanoma sukonstruoti mechanizmą, kurio fizikinės savybės nebūtų susietos su jo moraliniu poveikiu, kai pati medžiaga, iš kurios jis pagamintas, yra skirta tik vienam – užtikrinti procesą, nepaisant to, kas vyksta už laboratorijos sienų?