Pasibaigus „Engineer One“ veikimo ciklui, vienintelė liekamoji vertė – tai iškraipyta, radiacijos paveikta vakuumo kamera, kurios sienelės, kadaise buvusios idealiai lygios, dabar primena sustingusį, subraižytą obsidiano paviršių. Metalas nebegrįžta į pradinę formą. Procesorių šerdyse fiksuojamas kvantinės informacijos praradimo koeficientas pasiekė 0,84 dydį, o tai reiškia, kad sistemos atminties bankai tapo termodinaminio triukšmo talpyklomis. Kiekvienas silicio kristalas patyrė neatstatomą fotoninį išdegimą. Fizika nebuvo maloninga.
Veikimo piko metu, kai sistema bandė suderinti izotopų skilimo rodiklius su 9,4 terahertcų dažnio virpesiais, ksenono-135 izotopų koncentracija reakcijos zonoje netikėtai šoktelėjo iki kritinio lygio, sukeldama neutronų absorbcijos kaskadą, kurios inžinieriai nebuvo numatę savo modeliuose. Šis procesas per mikrosekundes pavertė 400 kilovatų elektros srovę į nekontroliuojamą jonizuojančios spinduliuotės pliūpsnį, kurio nesulaikė nei boru prisotintas skydas, nei magnetiniai gaudytuvai. Įranga pradėjo skambėti metaliniu aimanavimu. Dėl šiluminio išsiplėtimo 0,4 milimetro tarpai tarp rotoriaus ašmenų susitraukė iki nulio, sukeldami trintį, kuri išlydė volframo lydinio guolius.
Kiekvienas guolis, veikiamas 450 megapaskalių slėgio, virto skystu metalu, kuris, veikiamas galingo elektromagnetinio lauko, buvo išsviestas į gretimus elektronikos modulius. Šis mechaninis išsilydymas sunaikino laidumo takelius, nutraukdamas signalo perdavimą tarp centrinio procesoriaus ir kriogeninio aušinimo bloko. Staigus vėsinimo sistemos sustojimas sukėlė vietinį temperatūros šuolį iki 3200 laipsnių, o tai akimirksniu išgarino aušinimo skystį. Geometrija tapo chaotiška. Sistema mirė ne dėl programinės klaidos, o dėl elementarios medžiagų takumo ribos viršijimo.
Prieš šią katastrofą sistema rėmėsi egzotiška medžiagų struktūra: vidinė matrica buvo suformuota iš iterbio jonų, įterptų į polikristalinį safyrą, siekiant maksimaliai išlaikyti kvantinę koherentaciją. Ši matrica turėjo atlaikyti milžinišką krūvį, tačiau ji buvo sukurta kaip statinis, o ne dinaminis komponentas, todėl bet koks mechaninis mikro-poslinkis sukeldavo fazinį iškraipymą. Kiekvienas iterbio jonas reikalavo nuolatinio lazerinio pumpavimo, kurio galia buvo tiksliai dozuojama per pjezoelektrinius kristalus. Viskas dūžta į šipulius.
Inžinerinis sprendimas, sujungęs šias trapias medžiagas, rėmėsi prielaida, kad izotopų skilimo greitis bus pastovus, tačiau 0,003 procento nukrypimas dėl aplinkos magnetinių audrų išvedė sistemą iš pusiausvyros. Šis menkas nukrypimas, padaugintas iš sistemos skaičiavimo taktų, sukėlė akumuliacinį efektą, kuris per pusvalandį išaugino vidinę įtampą iki visiško struktūrinio kolapso. Jautrumas pradinėms sąlygoms tapo nuosprendžiu. Jokia programinė korekcija negalėjo sustabdyti fizinio skilimo, kuris vyko subatominiame lygmenyje.
Tiriant likučius, matyti, jog titano lydinio cilindrai, kurie turėjo atlaikyti tektoninį spaudimą, deformavosi būtent ten, kur buvo atliktas suvirinimas lazeriu. Ši suvirinimo siūlė, buvusi silpniausia grandis, neatlaikė 800 barų slėgio, kai skystas aušalas pradėjo plėstis dėl kritinės temperatūros. Metalas tiesiog nebeišlaikė formos. Vidinė įtampa, kaupusi potencialią energiją, atsipalaidavo per vieną akimirką, sukeldama šoko bangą, kuri perėjo per visą „Engineer One“ korpusą. Tai buvo struktūrinė mirtis.
Tikslumo garantas, kurį inžinieriai kūrė metų metus, subyrėjo susidūręs su termodinamikos dėsniais, kurių neįmanoma apeiti nei algoritmais, nei brangiausiais lydiniais. Kiekvienas sistemos komponentas turėjo savo „sielą“, tačiau ši siela buvo tik laikinas tvarkos palaikymas entropijos jūroje. Dabar liko tik šaltas faktas: sistema negali egzistuoti ilgiau, nei leidžia jos medžiagų atsparumas temperatūros ir slėgio gradientams. Niekas nebuvo amžina. Tarp skaičiavimo galios ir fizinio pasaulio visada išliks neįveikiamas atotrūkis, kurį sukuria pati materijos prigimtis.
Ateities modeliai, jei jie kada nors išvys dienos šviesą, privalės spręsti šią problemą per molekulinį susidėvėjimo stebėjimą, kur kiekvienas atominių ryšių irimas bus fiksuojamas realiuoju laiku. Tačiau net ir tokiu atveju, ribojančiu veiksniu išliks medžiagų nuovargis. Fizinis pasaulis diktuoja sąlygas. Mes statome savo architektūrą ant smėlio, kuris nuolat juda, kinta ir galiausiai nusėda ten, kur mes negalime jo pasiekti.
Galutinė analizė rodo, kad „Engineer One“ nebuvo sugedęs dėl netinkamo kodo ar blogos inžinerinės minties. Jis sugedo, nes sistema pasiekė fizikos ribą, už kurios tolesnis skaičiavimų kompleksumo didinimas sukelia negrįžtamą energetinį disbalansą. Kiekvienas papildomas kilovatas galios tik greitino sistemos irimą. Tai paradoksas: norint pasiekti tobulą prognozę, reikia tokios energijos, kuri savo ruožtu sunaikina pačią prognozavimo sistemą. Tikrovė visada laimi.