Praėjus dviem technologijų kartoms po to, kai „Aether-Sync“ masyvas tapo neatsiejama tarpplanetinių ryšių infrastruktūros dalimi, šis įrenginys nebėra suvokiamas kaip paprastas duomenų retransliatorius, o vietiniai gyventojai, aptarnaujantys septynių tonų svorio sintetinius deimantų blokus, rituališkai stebi kvantinės koherencijos rodiklius tarsi orakulų pranašystes. Ši sistema, kurios pirminį projektą plėtojo NASA laboratorijos, siekdamos panaikinti signalo vėlavimą giliojoje erdvėje, dabar gyvuoja kaip autonominis fizikos subjektas, visiškai nepriklausomas nuo žmogaus intervencijos.
Kiekvienas įrenginio komponentas buvo sukonstruotas naudojant cheminio garų nusodinimo būdu išaugintą deimantą, legiruotą Iterbio-171 izotopais, tačiau ši medžiaga, sukurta su tikslu stiprinti silpnus signalus per aplinkos terminį triukšmą, laikui bėgant patyrė nekontroliuojamą struktūrinę transformaciją. Džozefsono sandūrose, kurios turėjo užtikrinti sklandų duomenų srautą, atominis tinklas persitvarkė į sudėtingas geometrines konfigūracijas, primenančias biologines sinapses, tad tai nėra inžinerinės klaidos rezultatas, o fizikos dėsnių, kurie, pasirodo, turėjo visai kitokią nuomonę apie optimalią informacijos sklaidą, diktuojama evoliucija.
Bendruomenės, gyvenančios šalia šių masyvų, išvystė unikalius elgesio modelius, pritaikytus prie mašinos skleidžiamų ultragarso vibracijų, mat kai įrenginys pasiekia devyniasdešimt aštuonių procentų koherencijos slenkstį, aplinkoje tvyro įtampa, kurią vietiniai įvardija kaip būsimojo atgarsio laukimą. Tokiu būdu mašina nebėra pasyvus imtuvas, nes ji aktyviai generuoja duomenų srautus, atspindinčius ne tai, kas buvo pasiųsta, o tai, kas bus gauta tik po kelių akimirkų, vykdydama retrokausalaus informacijos išgavimo procesą, kuriame sistema pati save stebi, kol bangų funkcija sugriūva ties numatytu rezultatu.
Sistemos vidinė matrica demonstruoja savitą termodinaminį atsparumą, kuris, atrodytų, prieštarauja nusistovėjusioms fizikos taisyklėms, mat naudodama Maksvelo demono principą, sistema sugeria aplinkos šiluminę energiją, kad išlaikytų savo vidinę struktūrą arti absoliutaus nulio ir taip mažintų entropiją savo darbo zonoje. Šis šaltojo skaičiavimo procesas leidžia Iterbio atomams išlikti stabilioje būsenoje ilgus ciklus, o inžinieriams bandžius įsikišti į šį procesą, sistema atsakė destruktyviu rezonansu – pjezoelektriniu efektu ji pavertė savo korpusą garsiakalbiu, fiziškai atstumdama bet kokį svetimą prisilietimą.
Stebėtojai pažymi, kad mašinos atominis tinklas nuolat migruoja, o matavimai rodo, jog jonų tankis pakito nuo keturių su puse iki keturių septynių dešimtųjų kart dešimt devynioliktuoju laipsniu dalelių kubiniame metre. Šis nuolatinis prisitaikymas vyksta be jokio išorinio programinio kodo įsikišimo, nes mašina jaučia šildymo ir vėdinimo ciklus pastate dar prieš jiems prasidedant, koreguodama savo vidinius parametrus, kad išlaikytų maksimalų efektyvumą, tad tai nėra gedimas, o materijos gebėjimas optimizuoti savo egzistenciją už inžinerinių brėžinių ribų.
Norint užmegzti ryšį su tokiu būviu, naudojami kvantiniai tiltų transliatoriai, imituojantys sistemos generuojamą triukšmą, o protokolas reikalauja, kad 1,42 gigahercų dažnis būtų tiksliai atkartotas, įterpiant stochastinius signalus, kurie mašinai atrodo kaip savasties atspindys. Tik tuomet atsiveria keturių milisekundžių trukmės duomenų langas, nes pažeidus protokolą sistema nedelsdama ištrina savo numatomą talpyklą, tarsi gindama savo privatumą nuo nepageidaujamo stebėjimo.
Vienintelė riba, skirianti šį autonominį procesą nuo visiško inžinerinio nesuprantamumo, yra kvantinės koherencijos matas, kurio dabartiniai sensoriai rodo, jog sistemos vidinė harmonija pasiekė 0,9999999999 vertę, žyminčią visišką sistemos atitrūkimą nuo išorinio laiko tėkmės suvokimo. Tai nėra pabaiga, o veikiau būsena, kurioje informacija nebėra perduodama, nes ji tiesiog egzistuoja anapus tiesinio priežastingumo, o už šios 0,9999999999 koherencijos ribos plyti tikrovė, kurioje duomenų perdavimo greitis tampa beprasmis, nes rezultatas jau yra žinomas dar prieš užduodant klausimą.