Laboratorijos orą persmelkė aštrus ozono ir deginto bakelito tvaikas, o 1920-ieji metai Maskvoje įgavo savitą metalinį prieskonį, kai Levas Termenas, apsuptas sovietų vyriausybės finansuojamų projektų, stebėjo, kaip jo kūrinys atgyja po įtampa. Tai nebuvo tiesiog instrumentas, o 15 kilogramų sverianti medinė dėžė, prikimšta vakuuminio vamzdžio elektronikos bei varinių apvijų, kurios tikslas – sukurti garsą be jokio mechaninio kontakto, pasitelkiant elektromagnetinius laukus. Lemiamą naktį, kai pirmą kartą sujungėme grandines, įvyko tai, ko nebuvo įtraukta į jokius brėžinius, ir kambaryje tvyrojusi įtampa tapo beveik apčiuopiama, investuotojams reikalaujant greito rezultato, o Levui Termenui jaučiant spaudimą įrodyti, kad elektronika gali pakeisti orkestrą.
Dirbdami prie 270 kHz dažnio generatoriaus ir tikėdamiesi švaraus bei stabilaus tono, netikėtai susidūrėme su fizikos dėsnių išraiška, kurios nebuvome įvertinę: kai priartinau ranką prie vertikalios antenos, osciliatoriaus tonas pakito, tapdamas nevaldomu, tarsi kažkas nematoma būtų įsikišę į mūsų skaičiavimus. Tai nebuvo techninis gedimas, o žmogaus kūno, veikiančio kaip kintamas kondensatorius su 10 pF talpa, tiesioginė įtaka rezonansiniam dažniui. Sėdėdamas prie darbo stalo ir stebėdamas, kaip osciloskopo adata šokinėja reaguodama į kiekvieną menkiausią judesį, mačiau, kaip 330 kHz garsumo generatorius, turintis 5 mH induktyvumą, tampa pažeidžiamas aplinkos trikdžių, todėl buvome priversti rinktis: arba izoliuoti sistemą ir prarasti jos unikalumą, arba palikti šį vaiduoklį, pavertusį instrumentą jautriu, beveik gyvu organizmu. Levas Termenas pasirinko riziką, leisdamas šiai neapibrėžtybei tapti esmine instrumento savybe, nors puikiai suprato, kad tai pasmerks atlikėjus nuolatinei kovai su nestabilumu.
Kiekvienas mano judesys erdvėje aplink varines antenas keitė sistemos talpą, o 1 kΩ varža pitch grandinėje tapo vienintele kliūtimi tarp harmonijos ir visiško garso chaoso, priversdama mane jausti, kaip prakaitas sunkiasi ant kaktos stebint, kaip 269,5 kHz dažnis kinta priklausomai nuo mano artumo. Tai nebuvo muzika, o kova su elektronų srautais, atsisakančiais paklusti griežtai matematinei logikai, todėl jautėmės įkalinti savo pačių ambicijų, bandydami suvaldyti tai, kas pagal prigimtį buvo nenuspėjama. Rankoms drebant bandžiau subalansuoti 50 pF talpos kondensatorių, vildamasis, kad šį kartą 329,5 kHz dažnis išliks pastovus bent kelias sekundes, tačiau tai buvo beviltiška, nes kiekvienas atodūsis ar kūno pasisukimas keitė bendrą sistemos talpą, priversdamas instrumentą šaukti disonansu, o Levas Termenas stovėjo šalia, tyliai stebėdamas, kaip jo sukurta technologija tampa mūsų pačių nekompetencijos veidrodžiu.
Naktį laboratorijoje vienintelis garsas buvo žemas, pulsuojantis ūžesys, sklindantis iš 10 mH induktyvumo ričių ir primenantis, kad fizika ne visada atitinka inžinerinius lūkesčius. Kai 30 pF talpos kūno sąveika su pitch antena sumažino dažnį iki 268,3 kHz, supratau, kad praradome kontrolę, o prietaisas reikalauja daugiau nei techninio tikslumo – jis reikalavo visiško atlikėjo pasidavimo sistemos kaprizams. Mūsų klaida buvo tikėjimas, kad galime visiškai eliminuoti žmogaus poveikį iš elektroninės sistemos, todėl bandymai apsaugoti grandines ekranavimu tik dar labiau išryškino vaiduoklio buvimą, o kiekvienas bandymas sureguliuoti osciliatorius atsimušdavo į 500 Ω varžos ribas, neleidusias visiškai išlyginti dažnių skirtumų.
Žvelgdamas į senus brėžinius, matau ne tik instrumentą, bet ir žmogaus atkaklumo monumentą, kur kovojome su 40 pF talpos pokyčiais, priversdavusiais 327,6 kHz dažnį šokinėti tarsi gyvą padarą. Tai buvo mūsų pasididžiavimo ir ribotumo kaina, kur norėjome valdyti garsą, bet galiausiai garsas ėmė valdyti mus, priversdamas priimti kiekvieną klaidą kaip neišvengiamą kūrybinio proceso dalį. Kilo klausimas, ar įmanoma sukurti sistemą, kuri nebūtų veikiama savo kūrėjo, ir galiausiai suvokėme, kad patys esame sistemos dalis, kur mūsų kūnai, judesiai ir net baimė sugadinti projektą buvo užkoduoti į kiekvieną išvestą hercą, tapdami mūsų egzistencijos atspindžiu, įdėtu į metalo ir vakuuminio stiklo korpusą.
Nepaisant visų pastangų, vaiduoklis niekada neišnyko, o tiesiog tapo instrumento siela, priversdamas kiekvieną muzikantą tapti fizikos dalimi, todėl palikome šį paveldą ateičiai, žinodami, kad kiekvienas vėliau sukurtas elektroninis prietaisas vis dar neša savyje šią neatsiejamą sąveiką tarp stebėtojo ir stebimojo. Vienas komponentas, kurį tada atmetėme kaip nereikalingą, tapo šiuolaikinių jutiklių pagrindu – tai buvo paprastas talpinis jutiklinis elementas, tuo metu laikytas tik klaida, trikdančia osciliatoriaus darbą. Šiandien tas pats principas naudojamas kiekviename išmaniajame telefone, kur ekrano paviršius reaguoja į pirštų prisilietimą, keisdamas elektrinį lauką lygiai taip pat, kaip mes tada keitėme 267,6 kHz dažnį, įrodydamas, kad techninis paveldas gyvuoja ten, kur matėme tik nesėkmę, o kiekvienas prisilietimas prie ekrano yra tylus aidas to pirmojo, nevaldomo ryšio tarp žmogaus ir mašinos, kuris prasidėjo 1920-aisiais ir niekada nebuvo nutrauktas.