Šis aštuonių šimtų kilogramų plieninis žiedas, sukonstruotas iš dviejų metrų skersmens ketaus rėmo, veikė kaip pirminis kompiuterinės tomografijos prototipas, kuriame šaltojo valcavimo anglinio plieno konstrukcijos fiksavo rentgeno vamzdžio padėtį aplink stacionarų pacientą. Mašina svėrė lygiai tiek, kiek reikalavo statinis standumas, užtikrinantis, kad jokia deformacija nepažeistų spindulių pluošto geometrijos.
Viduje tūnojo šimto dvidešimties kilovoltų potencialo skirtumo generatorius, priverčiantis elektronus bombarduoti volframo taikinį, kai kiekvienas šuolis per vakuuminę tūtelę, lydimas penkiasdešimties miliamperų srovės, generavo fotonų srautą, gebantį skverbtis per audinių tankio gradientus. Elektronų kinetinė energija virsdavo šiluma ir spinduliuote. Procesas vyko be pauzių.
Sistemos širdyje sukosi keturių tūkstančių apsisukimų per minutę greičiu veikiantis rotorius, kurio guolių tepimo sistema patyrė nuolatinę išcentrinę apkrovą, o kiekvienas mikroskopinis nuokrypis nuo ašies sukeldavo pusės milimetro dešimtosios dalies vibraciją, iškraipančią signalo priėmimą detektorių matricoje. Mechaninis drebėjimas vertė koreguoti kiekvieną atvaizdo pikselį. Konstrukcija reikalavo precizijos.
Detektorių blokuose įmontuoti natrio jodido kristalai, kurių tūris siekė tris kubinius centimetrus, absorbavo fotonus paversdami juos šviesos pliūpsniais, tačiau penkiolika procentų šių kristalų skilo dėl temperatūros svyravimų, viršijančių dvidešimt penkis laipsnius Celsijaus. Medžiagos trapumas diktavo operacines sąlygas. Šviesa tapo matuojamu dydžiu.
Matematinis atvaizdavimas rėmėsi dviejų tūkstantųjų sekundės dalies integracijos intervalais, per kuriuos fotomultiplikatoriaus vamzdeliai fiksavo fotonų srauto pokyčius, nes srovei nukritus bent dviem mikroamperais, foninis triukšmas užgoždavo informaciją apie audinių tankį. Skaičiavimų ciklas priklausė nuo elektrinio stabilumo. Duomenys formavo erdvę.
Filtruoto atgalinio projekcijos algoritmo veikimui buvo būtina tūkstančio dvidešimt keturių taškų diskretizacija kiekvienam projekcijos kampui, kad pavyktų išvengti artefaktų, o šešiasdešimties laipsnių kampinis žingsnis tarp atskirų matavimų tapo riba, už kurios vaizdo rekonstrukcija virsdavo nebeatpažįstama chaotiška struktūra. Geometrija tapo vienintele tiesa. Sistemos veikė algoritmiškai.
Vakuuminės sistemos slėgis privalėjo išlikti žemesnis nei vienos milijoninės toro dalies, kad elektronų srautas neatsitrenktų į dujų molekules, todėl kiekvienas mikroskopinis nuotėkis per vos trijų milimetrų storio sandarinimo tarpines iškreipdavo rentgeno spindulių spektrą. Sandarumas užtikrino vakuumo vientisumą. Oksidacija buvo nepageidaujama.
Sintetinio safyro langai, per kuriuos spinduliai palikdavo vamzdį, patirdavo šimto penkiasdešimties megapaskalių gniuždymo įtampą, sukeliamą išorinio atmosferos slėgio, tad jei vidinė matrica turėdavo bent menkiausią defektą, langas sprogdavo į milijonus aštrių šukių. Stiklo struktūra atlaikė krūvį. Slėgis veikė nuolatos.
Duomenų perdavimo magistralėse aštuonių bitų rezoliucija buvo maksimali riba, kurią galėjo apdoroti analoginiai-skaitmeniniai keitikliai, kur kiekvienas bitas reprezentavo pusės Hounsfieldo vieneto paklaidą, tiesiogiai įtakojančią diagnozės tikslumą. Skaitmeninė riba ribojo matomumą. Informacija tapo diskretiška.
Aušinimo skystis, cirkuliuojantis dešimties litrų per minutę greičiu per rentgeno vamzdžio anodo korpusą, pašalindavo tris kilovatus šiluminės energijos, nes siurbliui praradus bent penkis procentus savo našumo, anodo paviršius įkaisdavo iki dviejų tūkstančių penkių šimtų laipsnių Celsijaus, sukeldamas neatstatomą volframo lydymąsi. Termodinaminė pusiausvyra buvo trapi. Skystis nuolat cirkuliavo.
Kiekvienas pusantro milimetro storio aliuminio filtras, dedamas prieš spindulių šaltinį, sugerdavo mažos energijos fotonus, kurie veltui apšvitindavo tiriamąjį, tačiau šis atrankos procesas mažindavo bendrą signalo intensyvumą dvylika procentų. Atranka gryninimo tikslais. Radiacija tapo kontroliuojama.
Kietojo disko magnetinės galvutės, skirtos saugoti penkių megabaitų dydžio vaizdų masyvus, strigdavo dėl vos dviejų šimtųjų mikrono atstumo nuo besisukančio disko paviršiaus, todėl bet kokia dulkė, patekusi į šį tarpą, sunaikindavo surinktą informaciją apie paciento vidaus organus. Archyvavimas vyko magnetiniame lauke. Dulkės buvo mirtinos.
Aukštos įtampos kabelių izoliacija, sudaryta iš dešimties milimetrų storio polietileno sluoksnio, patirdavo dvidešimties kilovoltų įtampą, kuri per ilgą laiką sukeldavo polimero degradaciją, o izoliacijai tapus trapiai, įvykdavo elektros lankas, sudeginantis visą valdymo elektroniką. Srovė ieškojo laisvų elektronų. Izoliatorius prarado savybes.
Švino ekranavimas, padengiantis visą dviejų su puse metro ilgio skenerio korpusą, svėrė lygiai keturis šimtus penkiasdešimt kilogramų, kad apsaugotų aplinką nuo sklaidos spinduliuotės, o kiekvienas kvadratinis centimetras šio apsauginio sluoksnio turėjo būti vientisas, be menkiausio įtrūkimo, pro kurį galėtų prasiskverbti fotonai. Metalas sulaikė energiją. Svoris užtikrino saugumą.