1888-ųjų laboratorijos prietemoje stūksantis sinchroninis generatorius šiandien primena ne triumfą, o sustingusį, rūdžių graužiamą inžinerinės drąsos atspaudą. Išardžius šį agregatą, išryškėjo ne tik nusidėvėjimo žymės, bet ir pirminės konstrukcijos klaidos, kurias slėpė gilus, riebus tepalo ir metalo dulkių sluoksnis. Aštuoniasdešimt penkių procentų efektyvumo rodiklis, anuomet atrodęs kaip inžinerijos viršūnė, buvo pasiektas naudojant ketaus korpusą, kurio 120 megapaskalių gniuždymo stipris vos atlaikė viduje siautėjančias elektromagnetines jėgas. Geležis buvo per trapi. Kiekvienas varžtas liudijo apie desperatišką bandymą suvaldyti vibracijas, kurios, nepaisant visų pastangų, palaipsniui ardė mašinos vientisumą.
Keturiasdešimties centimetrų skersmens rotoriaus ašis, pagaminta iš anglinio plieno, pasižymėjo neįtikėtinu kietumu, tačiau jos paviršiuje išlikę gilūs, spiraliniai įbrėžimai pasakoja apie mikroskopinį slydimą, vykusį dėl netolygaus terminio plėtimosi. Kai 10 kilovatų galios srautas pulsuodavo per apvijas, rotoriaus paviršius įkaisdavo iki 200 laipsnių Celsijaus, priversdamas kristalinę struktūrą plėstis ir trauktis, kol galiausiai atsirado mikroįtrūkimai. Šiluma buvo negailestinga. Tai nebuvo energijos virsmas, tai buvo medžiagos degradacija, kurios inžinieriai nenorėjo pripažinti, siekdami įrodyti kintamosios srovės pranašumą prieš Edisono primestą nuolatinę srovę.
Elektromagnetinės indukcijos šerdyje, sudarytoje iš plonų lakštų, matyti oksidacijos pėdsakai, atsiradę dėl prastos izoliacijos tarp atskirų segmentų, kas leido susidaryti stiprioms sūkurinėms srovėms. Šios srovės, užuot prisidėjusios prie naudingos galios, virsdavo nevaldoma šiluma, kuri per laiką išdegino lakštus jungiantį laką. Fizika neatleido klaidų. Kiekvienas sluoksnis turėjo būti atskirtas, tačiau gamybos skuba privertė ignoruoti būtinybę sukurti tobulą dielektrinį barjerą, todėl generatorius kaito net tada, kai apkrova būdavo minimali.
Sunkūs, švinu dengti kabeliai, jungę statorių su išorine grandine, buvo pritvirtinti prie izoliatorių, kurie, veikiami stipraus magnetinio lauko, pamažu trupėjo nuo vibracijų. Varinių laidų vyniojimo kokybė, nors ir atrodė preciziška, buvo pažeista dėl per didelio įtempimo montavimo metu, kas lėmė vietinį vario laidininko plonėjimą iki 0,8 milimetro. Metalas pavargo. Šiandienos apžiūra atskleidžia, kad būtent šiose susilpnėjusiose vietose vyko intensyviausia elektronų migracija, sukėlusi vietinį lydymąsi, kurį inžinieriai klaidingai palaikė įprastu eksploataciniu nudilimu.
Guolių sistemoje, kuri rėmėsi bronziniais įdėklais, rasta smulkiai sumaltų metalo dalelių, kurios veikė kaip abrazyvas, graužęs ašies kakliukus iki pat šerdies. Nors tepimo sistema buvo suprojektuota veikti nuolat, ankstyvųjų tepalų klampumas neatlaikė 1500 apsisukimų per minutę greičio sukeliamo karščio, todėl trintis tapo nekontroliuojama. Mechanizmas iš savęs tyčiojosi. Kiekvienas apsisukimas buvo mirtinas žingsnis link galutinio užstrigimo, kurį Tesla ignoravo, būdamas užimtas kova dėl kintamosios srovės dominavimo rinkoje, kurioje kiekviena sekundė kainavo tūkstančius dolerių.
Srovės karo kontekste šis generatorius buvo ne tik prietaisas, bet ir ideologinis ginklas, kurio techniniai trūkumai buvo sąmoningai nutylimi, siekiant įrodyti sistemos patikimumą. Kiekvienas statoriaus blokas buvo sukonstruotas taip, kad generuotų 1,5 teslos srautą, tačiau dėl netolygaus apvijų tankio laukas buvo iškraipytas, sukeldamas mechaninį disbalansą, kurio nepavyko ištaisyti net subalansuojant rotorių. Realybė pasirodė kitokia. Nors teoriniai skaičiavimai rodė tobulą simetriją, praktinis įgyvendinimas susidūrė su medžiagų netobulumu, kurį inžinieriai bandė kompensuoti papildomais svoriais.
Statoriaus apvijų izoliacijoje aptiktos anglies nuosėdos liudija apie trumpalaikius lanko išlydžius, kurie įvykdavo esant didžiausiai įtampai, kai 120 voltų potencialas pramušdavo nusidėvėjusį audinį. Šie mikroskopiniai žaibai paliko juodus pėdsakus, tarsi kažkas būtų deginęs raštus vidinėje matricoje, bandydamas įrašyti fizikos dėsnius tiesiai į varį. Srovė ieškojo išėjimo. Kiekvienas toks išlydis mažino sistemos efektyvumą, tačiau generatorius toliau sukosi, varomas inercijos ir inžinieriaus užsispyrimo, kuris atsisakė pripažinti, kad mašina jau seniai mirusi.
Galiausiai, išardžius statoriaus korpusą, tapo akivaizdu, kad pagrindinė problema buvo ne elektros srovės pobūdis, o struktūrinis suderinamumas tarp skirtingų metalų. Varis, geležis ir bronza, veikiami nuolatinio magnetinio srauto, reagavo skirtingai, sukeldami vidinę įtampą, kuri nebuvo numatyta pirminiuose brėžiniuose. Metalas tiesiog nebegalėjo. Šiandien stebėdami šiuos griuvėsius, matome ne genijaus triumfą, o technologinį aklavietės tašką, kur fizikiniai parametrai susidūrė su medžiagų ribotumu, palikdami po savęs tik rūdijančią geležį ir neišpildytus pažadus apie amžiną energiją.