Leonui Thereminui stebint 1920-aisiais Maskvos laboratorijoje gimstantį prietaisą, 30 cm ilgio vertikali antena tapo pirmuoju tiltu tarp šalto metalo ir virpančios žmogaus nervų sistemos. Šis instrumentas, sukonstruotas iš vakuuminio stiklo bei vario ir svėręs beveik 15 kilogramų, buvo maitinamas dviejų aukšto dažnio generatorių, kurie turėjo tapti naujosios eros kultūriniu įrankiu, tačiau inžinierius netrukus suvokė, jog jo kūrinys įgavo savąją valią. Kiekvienas varinis elementas tapo neįtikėtinai jautrus aplinkai, o dėl nenutrūkstamo elektromagnetinio triukšmo prietaisas ėmė viršyti numatytus techninius parametrus, tarsi pats ieškotų ryšio su jį supančia erdve.
Pagrindinė inžinerinė mįslė slypėjo heterodinavimo procese, kurio metu du aukšto dažnio signalai susimaišydavo, suformuodami girdimą garsinę bangą, ir nors Leonas Thereminas tikėjosi visiškai kontroliuoti 100 Hz–10 000 Hz diapazoną, realybė pasirodė esanti kur kas sudėtingesnė. Prietaiso vidinė matrica, užuot reagavusi vien į atlikėjo rankų atstumą, pradėjo fiksuoti subtilius biologinius laukus, todėl inžinierius praleido mėnesius bandydamas izoliuoti osciliatorius, tačiau kiekvienas mėginimas tik dar labiau sustiprindavo jautrumą žmogaus kūno generuojamai įtampai.
Kiekvienas 2 cm skersmens horizontalios garsumo antenos milimetras tapo laidininku, per kurį atlikėjo širdies plakimas, pasireiškiantis 0,5 Hz–100 Hz dažniu, prasiskverbdavo į prietaiso vidų, paversdamas Leoną Thereminą savo paties sukonstruoto mechanizmo įkaitu. Siekdamas tobulo skambesio, jis tikėjosi, kad tiksliai sukalibravus talpumą pagal formulę C = ε A / d pavyks suvaldyti chaotišką vaiduoklį mašinoje, tačiau ši obsesija ėmė griauti jo sveikatą, kai naktimis derindamas grandines jis beviltiškai stengėsi išvengti EEG bangų, kurios 0,5 Hz–40 Hz intervale nuolat iškreipdavo toną.
Būtent šis bandymas eliminuoti biologinį triukšmą tapo jo profesionalaus nuosmukio pradžia, mat inžinierius atsisakė pripažinti, jog mašina reaguoja į žmogaus fiziologiją kaip į natūralų duomenų šaltinį. Vietoj to jis rinkosi vis sudėtingesnius ekranavimo metodus, kurie tik padidindavo sistemos talpinę įtampą, tad kai 10 Hz–100 Hz EMG signalai iš atlikėjo raumenų susidurdavo su prietaiso osciliatoriais, garsas virsdavo nenuspėjama, drebančia artikuliacija, kurią jis klaidingai laikė savo nesėkme, o ne genialiu atradimu.
Matematinis modeliavimas, kurį jis taikė, rėmėsi prielaida, kad elektrinio lauko stiprumas E = (μ I) / (2 π r) yra stabilus konstantų rinkinys, tačiau realybėje kintamasis r, atstumas tarp kūno ir antenos, buvo per daug dinamiškas, kad būtų galima išlaikyti y = A sin(2 π f t) lygties stabilumą. Kiekvienas atlikėjo krūptelėjimas keisdavo dielektrinę aplinką, o Leonas Thereminas, užuot priėmęs šį fizikos dėsnį, kovojo su juo tol, kol jo paties nervinė įtampa tapo matoma prietaiso osciloskope.
Apsėdimas sukurti švarų garsą privertė jį perprojektuoti maišytuvo grandinę daugiau nei dvidešimt kartų per vienus metus, o kiekviena modifikacija reikalavo vis daugiau galios, kol pasiekus kritinę temperatūrą izoliacinės medžiagos pradėdavo skleisti specifinį ozono ir degintos dervos kvapą. Tai nebuvo muzika, tai buvo techninė kova, kurioje žmogus bandė nugalėti savo paties biologinį buvimą, įrašytą į kiekvieną prietaiso varinę viją.
Kai galiausiai paaiškėjo, kad vaiduoklis mašinoje nėra klaida, o neišvengiama šio prietaiso esmė, Leonas Thereminas jau buvo atsidūręs emocinėje aklavietėje, nes visą gyvenimą skyręs tam, kad instrumentas skambėtų pagal tikslius matematinius parametrus, jis pamatė, jog prietaisas atsisako paklusti. Jis tapo gyvu, kvėpuojančiu, pulsuojančiu mechanizmu, kuris atspindėjo atlikėjo vidinę būseną, o ne inžinieriaus suplanuotą partitūrą.
Šiandien tas pats prietaisas, kadaise buvęs revoliucijos simboliu, guli apleistame archyve, padengtas storu oksidacijos sluoksniu, o varis, kuris kadaise jautriai reagavo į žmogaus širdies plakimą, dabar yra nusėtas žalsvomis apnašomis, vakuuminėms lempoms seniai praradus savo hermetiškumą. Elektroninės muzikos evoliucija, perėjusi prie skaitmeninių procesorių, padarė šią technologiją nebenaudojamą, palikdama ją kaip paminklą žmogaus bandymui suvaldyti nematomą fizikos jėgą.
Pramoninė entropija atliko savo darbą: metalas grįžo į žemę, o greitai oksiduojantis lydinys susimaišė su dulkėmis, todėl tai, kas kadaise generavo 10 000 Hz garsus, dabar yra tik sunkus, negyvas svoris, palaidotas po kelių dešimtmečių nusėdusiu purvu. Geologinis laikas išlieka vieninteliu tikru inžinieriumi, o šis prietaisas dabar tėra dar vienas metalo sluoksnis planetos plutoje.