15 centimetrų storio plieninė autoklavo sienelė, atlaikiusi 300 barų slėgį, 1909 metais tapo tylia liudininke akimirkos, kai Fritzas Haberis pirmąkart privertė atmosferinį azotą paklusti žmogaus valiai. Ši dviejų tonų konstrukcija, suvirinta iš specialaus lydinio, privalėjo išlaikyti nepriekaištingą vientisumą net esant 500 laipsnių karščiui, tad Carlo Boscho vadovaujami BASF inžinieriai patys montavo talpyklą, puikiai suvokdami, jog menkiausia mikroskopinė atominės matricos įtrūka taptų lemtingu plyšiu.
Haberis nebuvo tiesiog mokslininkas; jis buvo žmogus, kurio ambicija reikalavo visiškos medžiagos paklusnybės. Jis stebėjo, kaip vandenilis, esantis reakcijos mišinyje, atakuoja plieno atomus, paversdamas tvirtą lydinį trapiu dariniu. Kiekvienas difuzijos aktas per metalo sienelę jam atrodė kaip asmeninis iššūkis, kurį jis privalėjo įveikti, nepaisant akivaizdžių įspėjimų apie artėjančią struktūrinę nesėkmę.
Reaktoriaus širdyje 10 kvadratinių metrų paviršiaus ploto geležies katalizatorius, praturtintas aliuminio oksidu, generavo egzoterminę reakciją ir išskirdavo 45,5 kilodžaulio energijos molyje. Temperatūros svyravimai virto nuolatiniais kintamaisiais, kuriuos Haberis bandė valdyti su manija, ribojančia su pamišimu. Jis reikalavo absoliutaus tikslumo ten, kur fizika reikalavo lankstumo.
Inžinieriai įtemptai stebėjo manometrus, rodančius, kaip amoniako slėgis artėja prie 350 barų ribos. Boschas siūlė stabdyti procesą, tačiau Haberis, matydamas tik chemijos pramonės revoliucijos viziją, atsisakė pripažinti, kad jo sukurta mašina tapo pavojinga. Jis laikė rankas ant valdymo svirčių, jausdamas, kaip plienas reaguoja į vidinį vandenilio spaudimą.
Antrasis lemtingas lūžis įvyko slėgio reguliavimo vožtuvams pradėjus strigti. Užuot nutraukę operaciją, technikai, paklusdami Haberio nurodymams, didino vandenilio srautą, siekdami kompensuoti slėgio kritimą. Jie aklai tikėjo sistemos atsparumu, nors vandenilio slėgis jau seniai buvo peržengęs ribą, verčiančią plieną prarasti savo plastines savybes.
Haberis matė, kaip temperatūros rodikliai šoko virš 600 laipsnių, tačiau jo ego buvo stipresnis už termodinaminę pusiausvyrą. Jis atsisakė mažinti gamybos tempus, nors kiekvienas papildomas laipsnis didino medžiagos trapumą. Ši aklumo forma buvo pasirinkta sąmoningai, ignoruojant faktą, jog mašina tapo nebevaldoma.
Trečiasis ir paskutinis momentas atėjo vibracijoms, sklindančioms nuo kompresorių, viršijus visus saugumo standartus. Girdėjosi specifinis, aukšto dažnio garsas, liudijantis vidinį molekulinį irimą. Niekas nepaspaudė avarinio išjungimo mygtuko, nes baimė prarasti pasiektus rezultatus nustelbė instinktyvų savisaugos jausmą.
Vandenilis, tarsi nematoma jėga, skverbėsi į metalo poras ir per kelias valandas keitė konstrukcijos fizines savybes. Tai nebuvo atsitiktinumas, o lėtas, užtikrintas procesas, kurį inžinieriai stebėjo su moksliniu susidomėjimu, visiškai pamiršę apie gresiančią katastrofą. Viskas baigta.
Sistemos vientisumas rėmėsi tik tikėjimu, kad amoniako sintezė pateisins visas rizikas, tačiau slėgiui pasiekus 400 barų, metalo tempimo galimybės buvo išsemtos. Sienelė, kuri anksčiau buvo laikoma tvirtumo etalonu, tiesiog neatlaikė vidinės įtampos ir deformavosi iki neatpažįstamumo.
Dabar tik šaltas, deformuotas plienas liudija apie viziją, kuri 1909 metais pakeitė pasaulį. Išsiskyrusi energija paliko savo pėdsakus ant sienų, o laboratorijos erdvė tapo amžinu monumentu vieno žmogaus nepasotinamai ambicijai, palikdama po savęs tik sugadintą metalą ir neatsakytą klausimą apie mokslo kainą.