Echo-Void sistema, pasireiškianti kaip 12 metrų skersmens sferinė polimerinių kristalų matrica, buvo sumanyta kaip ambicingas inžinerinis sprendimas, skirtas kinetinę Žemės plutos vibraciją transformuoti į nuolatinę elektros srovę. „General Electric“ techninės plėtros padalinių kuruojamas projektas rėmėsi prielaida, jog planetos geologinis triukšmas yra neišsenkantis, tačiau iki šiol ignoruojamas energijos rezervuaras, kurio širdį sudarė 850 kilogramų sverianti PZT keramikos stakų sistema, patalpinta 150 metrų gylyje, kur aplinkos slėgis siekė 400 MPa.
Kūrėjai netruko susidurti su fundamentaliu impedanso nesutapimo iššūkiu tarp standžios keramikos ir klampios geologinės terpės, todėl pagrindinis inžinierius visą savo karjerą paskyrė vieninteliam komponentui – skystosios sąsajos transformatoriui (LCIT), kurio sudėtyje naudota koloidinė silicio suspensija turėjo veikti kaip ne Niutoninis tiltas, perduodantis seisminius impulsus į atominį tinklą be energijos sklaidos.
Šis komponentas tapo sistemos architekto manijos centru, privertusiu jį atmesti standartines izoliacines medžiagas ir reikalauti sukurti visiško vakuumo sandariklį, gebantį atlaikyti 1500 barų slėgį. Kiekvienas bandymų ciklas, pasibaigiantis mikroskopiniu sandarumo praradimu, versdavo inžinierių perprojektuoti visą jungčių mazgą iš naujo, o jo asmeninė sveikata tapo šio vienintelio tikslo įkaite, jam praleidžiant savaites požeminėse kamerose ir stebint, kaip oscilografo kreivės atitinka geologinius postūmius.
Krizė ištiko validacijos ciklo metu, kai buvo pasiekta 450 W/m³ galia, o inžinierius, siekdamas absoliutaus 98 proc. efektyvumo, nurodė padidinti vibracijos amplitudę virš saugumo ribų. Šis sprendimas sukėlė rezonansinį grįžtamąjį ryšį, kurio metu koloidinė suspensija staiga sukietėjo, sukurdama momentinį mechaninį smūgį, visiškai sudaužiusį keramikos stakų matricos šerdį ir nubrėžusį tašką, po kurio sistemai nebuvo kelio atgal.
Tikroji projekto baigtis nebuvo techninis fiasko, o netikėtas sistemos savireguliacijos fenomeno atradimas, mat po pirminio mechaninio lūžio Echo-Void matrica ne nustojo veikusi, o pakeitė savo vidinę struktūrą iš kinetinio keitiklio į pasyvųjį bangų atšvaitą, pradėdama rezonuoti 0,1 Hz – 20 Hz dažniu ir sinchronizuodamasi su Žemės plutos Schumann rezonanso moduliacijomis.
Stebėdama šį virsmą, sistemos valdyba pastebėjo, jog įrenginys nebegamina elektros, tačiau pradėjo stabilizuoti aplinkinę tektoninę aplinką, sugeriama perteklinę energiją į molekulinį tinklą – tai buvo visiškai netikėtas fizikos dėsnio pritaikymas, kurio inžinieriai nebuvo numatę savo pradiniuose brėžiniuose.
Sistemos perrašymas įvyko autonomiškai, operacijos eigoje, todėl Echo-Void, suprojektuota kaip energijos gavybos stotis, tapo planetos geofizinio stabilumo stebėsenos ir slopinimo mazgu. Institucinis komitetas, įvertinęs šį pokytį, priėmė naująjį sistemos vaidmenį be jokių prieštaravimų, paversdamas šiuos statinius tyliais, požeminiais sargais, kurių egzistavimas tapo būtinas, o pasyvus sistemos budėjimas įgavo didesnę vertę nei kadaise planuota aktyvioji kilovatų generacija.