[ ERA: PRAEITIS ]

216 metrų žagsulys

Nuotrauka: FLUX Dev

Sėdėjau angaro prietemoje, stebėdamas, kaip duraliuminio karkasas sugeria drėgmę, o šalia stovintis seras Barnesas Wallisas nervingai braukė pirštais per kniedytą siją, tartum tikėdamasis rasti klaidą ten, kur fizika jau buvo ištarusi savo griežtą verdiktą. Mes kūrėme milžinišką, 216 metrų ilgio monumentą oro erdvės užkariavimui, tačiau 1929-ųjų biudžeto karpymai pavertė mūsų ambicijas trapia popierine konstrukcija, valstybės iždui atsitraukus ir palikus mus su 120 tonų metalo bei nebaigtais skaičiavimais.

Mano užduotis buvo stebėti 19 dujų kamerų sandarumą, kuriose vandenilis – tas pigus ir klastingas pakaitalas – pulsavo tarsi gyvas organizmas, primindamas 1908-uosius, kai Zeppelino LZ-1 pirmasis įrodė, jog standus dirižablis gali valdyti dangų. Nors mums tai buvo siekiamybė, Wallisas nuolat kartojo, kad taupymas mus pražudys, o vyriausybei sumažinus finansavimą 30 procentų, praradome galimybę naudoti helį, taip priimdami ne tik ekonominį sprendimą, bet ir nuosprendį, kurį pasirašė žmonės, niekada nestovėję ant 27 metrų skersmens korpuso viršaus.

Variklių skyriuje tvyrojo aitrus benzino ir degintos alyvos kvapas, o šeši „Rolls-Royce Condor“ agregatai, kiekvienas generuojantis 645 arklio galias, atrodė per silpni tokiam milžinui, ypač po to, kai dėl patentų karų su „Royal Airship Works“ bei nuolatinio šnipinėjimo teko atsisakyti pirminio aštuonių variklių plano. Kiekvienas variklis vibravo, perduodamas 3870 arklio galių bendrą galią į 5,5 metro skersmens sraigtus, o ši vibracija sklisdama per visą konstrukciją lėtai ardė duraliuminio jungtis.

Kiekvienas „R-100“ varžtas buvo griežtai apskaitomas, o dokumentuose suplanuotos 120 000 litrų degalų talpos turėjo atlaikyti transatlantinį skrydį, tačiau realybėje vibracija nuolat atpalaiduodavo tvirtinimus, priversdama Wallisą tylomis stebėti manometrus ir suvokti, jog statome ne laivą, o skraidantį sprogmenį. Patentų ginčai dėl lydinio sudėties atėmė iš mūsų geriausias medžiagas, todėl buvome priversti naudoti pigesnius pakaitalus, paverčiančius duraliuminį, turėjusį būti lengvu ir tvirtu, mūsų didžiausiu priešu.

Naktimis girdėdavau, kaip metalas traukiasi vėsdamas, o 56 000 kubinių metrų vandenilio tūris reikalavo nuolatinio dėmesio, nes 60 000 kilogramų keliamosios galios riba buvo pasiekiama tik idealiausiomis sąlygomis. Kai oro sąlygos tapdavo turbulentinės, korpusas pradėdavo „kvėpuoti“, o matuojami įtempiai, viršijantys 450 MPa, liudijo apie atsirandančius mikroįtrūkimus sienose, kurios, turėjusios atlaikyti 100 kilometrų per valandą kreiserinį greitį, pamažu pradėjo pavargti.

Niekas nenorėjo pripažinti, kad pasirinkta strategija buvo klaidinga, nors mes lenktyniavome su vokiečių „Zeppelin“ inžinieriais, turėjusiais prabangą klysti su valstybės parama, kol mes, turėdami tik ribotus išteklius, jautėme nuolatinį spaudimą parodyti rezultatą. Kiekvienas inžinierius žinojo, kad 130 km/h maksimalus greitis yra tik teorinis skaičius, kurio niekada nepasieksime be rizikos prarasti stabilumą, todėl įtampa tarp mūsų ir valdžios atstovų augo kartu su kiekviena nauja technine ataskaita.

Vieną vakarą, tikrindamas sraigto veleną, supratau, kad metalo nuovargis pasiekė kritinę ribą, o Walliso tuščias žvilgsnis patvirtino mūsų bendrą suvokimą, jog techninis tobulumas buvo paaukotas vardan biudžeto eilučių. Tai nebuvo vieno žmogaus klaida, o sistemos, vertinusios kainą labiau už saugumą, rezultatas, palikęs mus įkalintus savo pačių konstrukcijoje, laukiančius, kol pirmoji sija neatlaikys.

Pramoninė entropija galiausiai atliko savo darbą, nes nutraukus „R-100“ projektą laivas nebuvo tiesiog išardytas, o paliktas rūdyti, kol jo duraliuminio karkasas tapo vienu su žeme, oksidacijos procesui paverčiant lengvąjį lydinį baltais milteliais. Galingesniems ir patikimesniems lėktuvams išstūmus šiuos milžinus iš dangaus, šiandien, kasdamas angaro teritoriją, randu tik trapius, surūdijusius kniedžių fragmentus, kurie dabar sveria tiek pat, kiek ir pati žemė, sugėrusi mūsų ambicijas, ir verčia klausti, ar verta buvo aukoti tiek daug dėl metalo, kuris dabar tiesiog keičia savo cheminę būseną po mūsų kojomis.